Ilgus metus stebint Lietuvoje ir kitose Vakarų šalyse besireiškiančius vatnikus – Rusijos ir sovietijos gerbėjus – dažnai matyti jų sąsajos su įvairiomis ezoterinėmis grupėmis ir sektomis. Atrodytų – atsitiktiniai sutapimai, jei ne ryški disproporcija. Tarp vatnikų ezoteriką tenka sutikti dažniau nei šiaip visuomenėje.
Tai skatina ieškoti loginio ryšio. Kas bendro tarp vatnikų, antivakserių, plokščiažemininkų, klimato kaitos neigėjų, žydų, masonų ir driežažmogių sąmokslų, alternatyviosios chronologijos ir pseudoistorijos skelbėjų?
Atsakas glūdi pačioje ezoterikos logikoje. Ezoterinėse sektose yra du doktrinos lygiai: egzoterinė – skirta išorei, ir ezoterinė – skirta tiktai pašvęstiesiems. Toks religinės žinijos modelis būdingas gnostikams, katarams, teosofams ir „Naujojo amžiaus“ teoretikams, nors šios sampratos bruožų galima aptikti ir kai kuriose tradicinėse konfesijose, kur Šventąjį Raštą gali aiškinti tik Bažnyčia, lyg būtų skirtingi tiesos lygiai.
Šiuolaikiniai ezoterikai žengia toliau. Jie išskiria kitą, o konkrečiai – visą žmoniją apraizgiusį valdantįjį elitą, kuris ir slepia tikrąją tiesą, klastodamas tikrovės duomenis. Tiesa čia nėra atrandama protu, apmąstant visuotinai prieinamą informaciją. Tiesa yra paslėpta ir ją pažinti galima tik per ezoterines žinias.
Tam reikia ieškoti alternatyvios informacijos. Pats principas savaime nėra blogas: tiek žiniasklaida, tiek mokslas lengvai gali būti užvaldomi susitelkusių interesų grupių, kurios tikrai gali klastoti informaciją savo naudai. Problema kyla tada, kai hiperkritiškai vertinant oficiozų žinias, ezoterinės žinios priimamos be jokios kritikos. Taip kyla kuriozinis paveikslas, kai oficiozininkai ir ezoterikai vieni kitus vadina zombiais.
Ezoterika – tai maištas prieš protą. Tai – aklo tikėjimo triumfas, čia pat laikant save protingesniu už kitus. Būtent šia logika vadovaujasi vatnikai ir kiti sąmokslų teoretikai. Daugelis jų baigę tiktai „gyvenimo universitetą“. Ar begali būti labiau apgailėtina sąvoka nei ši, devalvuojanti tikrąjį aukštąjį išsilavinimą?
Anot vatnikų, faktas, kad Rusija užpuolė Čečėniją, Sakartvelą, Ukrainą, nėra toks akivaizdus. Tai Vakarai, o pirmiausiai – Amerika sukurstė šias šalis prieš Rusiją. Rusija tiktai gynėsi. Taip besigindama ji ir išsiplėtė nuo Karaliaučiaus iki Čiukotkos. Kur tada buvo Amerika, šie istorikai nutyli.
Kaltindami oponentus primityvumu, vatnikai patys apeliuoja į auditorijos primityvumą, klausdami: kam Rusijai Lietuva, kad ją pultų? Nei čia kokių naudingų iškasenų, nei klestinčios ekonomikos. Tik va, kyla klausimas, kam Rusijai Lietuva buvo reikalinga XVIII a. ir XX a. viduryje? Kas kvestionuoja Rusijos agresijos motyvus, arba yra kvailas, arba tokiu apsimeta. Rusija nėra Vakarų valstybė, kad galvotų ūkinėmis kategorijomis. Rusija vadovaujasi galios kategorijomis: kuo daugiau užgrobs, tuo bus reikšmingesnė.
Tai, kad šiandien Lietuva nėra Ukrainos vietoje, lemia tik narystė NATO. Ta pati narystė, iš kurios vatnikai siekia mus išvesti. Net ir Kremliaus fanatikai supranta, kuo jiems baigtųsi konfliktas su NATO.
Rusijos propaganda menkai tekinta nuo sovietų laikų. Lietuvai vaduojantis iš sovietų okupacijos, laisvės kovotojai vadinti fašistais, dabar vadinami naciais, abiem atvejais priskiriant Vakarų imperialistų įtaką. Net pagrindinis demonizuojamas asmuo tas pats – Vytautas Landsbergis, kurstantis prieš gerąją Rusiją.
Skirtumas tas, kad ankstesnė „Jedinstvo“ rėmėsi oficiozais, dabartinė grimzta į konspirologiją. Prie ezoterikos ir konspirologijos plėtros prisideda ir tokie postmoderniosios klasikos kūriniai kaip „Matrica“, „Da Vinčio kodas“, „X-failai“, anot kurių tiesa yra paslėpta. Mėgiamas kai kurių konfesijų žodis „slėpinys“ irgi priklauso mistinei minčiai, orientuotai ne į racionalumą, bet į slaptąsias žinias.
Protestantizmas ir tolesnis jo žingsnis – racionalizmas – vedė prie tikėjimo protu, kiekvieno individo gebėjimu rasti protingą ir teisingą atsaką į svarbiausius klausimus, tvarkingais ir atpažįstamais dėsniais valdomu pasauliu. Bet ilgainiui ir protestantizme atsirado per daug dėmesio šėtonui, liekant vis mažiau pasitikėjimo Dievu. Taip gimė apokaliptinės sektos, anot kurių šėtonas klastoja visą pasaulio tikrovę.
Ezoterika – tai Vandėjos sukilimas prieš Apšvietos idealus, o pirmiausiai – prieš racionalizmą. Protui priešpriešinama dvasia, kuri be proto vargiai galėtų egzistuoti. Racionalizmas savo ruožtu tapatinamas su pragmatizmu ir net materializmu. Ir čia iškyla Rusija, deklaruojanti dvasingumą prieš materializmą.
Nieko nuostabaus, jog daugeliui ezoterikų Rusija tokia miela. Prasigėrusi, apsišiukšlinusi, smurtinga imperija piešiama kaip pasaulio gelbėtoja nuo ištvirkusios ir godžios Vakarų civilizacijos. Tik va, Rusijos diktatorius ir idealas pats pripažįsta turįs meilužę, gal net ir ne vieną. Kalbant apie godumą, kaip kitaip nei godžia pavadinti šalį, disponuojančią milžiniškais tuščiais plotais, bet vis pasigendančią žemių svetur?
Vos įjungus šaltą protą ir atsiribojus nuo emocijų, aišku, kas pas ką atėjo su ginklu rankoje. Ne Ukraina puolė Rusiją. Priešingai. Bet kam šaltas protas ten, kur viešpatauja aklas tikėjimas? Argi dvasingiausia pasaulyje šalis gali ką nors padaryti blogai? Ne, čia reikia ieškoti paslėptos tiesos. Slaptos Vakarų kaltės.
Vatnikai iš dalies yra šių dienų hipiai. Protestuojantys prieš Vakarų civilizaciją ir tuo pat metu legitimuojantys Rytų imperijas. Tik va, hipiai buvo gana taiki publika. Jiems pernelyg rūpėjo seksas, narkotikai bei rokenrolas, kad jie imtųsi smurto. Vatnikai jo griebsis su didžiausiu džiaugsmu. Nes juk viskas – dėl švento dvasingumo ir paslėptosios tiesos. Nebent laiku sutramdytume šias gyvates jų lopšyje.
