Nuvilnijo vasarėlės pramogos, malonumai, ir prasideda nauji mokslo metai mokiniams, pedagogams, akademinės bendruomenės nariams, kolegoms mokslininkams.
Vėl nauji iššūkiai, projektai, egzaminų tvarkos kaita, sumažintas socialinio ugdymo krūvis.
Neturėtų stebinti kiekvienais metais greituoju tempu, be ekspertų išvadų, kurpiami įstatymai, biurokratinio krūvio didinimas auklėtiniams, nepakankamas lėšų skyrimas stovykloms, ekspedicijoms, kraštotyros veiklai.
Aš jau nekalbu apie latentinę metodinės periodikos mirtį, vadovėlių trūkumą ar mokymo programų suprimityvinimą.
Istorijos disciplina nebeskatina kritinio mąstymo, įdedamos kažkokios tekstinės nuotrupos be chronologinės sekos.
Minimaliai vietos skiriama išeivijai, diplomatijos veiklai gvildenti, mecenatystei, mokiniai nežino, kiek svarbūs valstybingumo stiprinimui buvo Lozoraičiai, Balučiai ir kitos garsios diplomatijos asmenybės.
Pagaliau, kokios yra pagalbinės seniausio planetoje mokslo – istorijos – disciplinos šakos, žymiausi tarpukario humanitarai ir jų veikalai?
Mokytojai stebėtinai greitai pasidavė modernizmo raidai, besivaikydami technologinių įmantrybių. Niekas netrukdo rašyti publikacijas, įtraukti mokinius į susipažinimą su praktine moksline veikla, pasirenkant tyrėjo kelią.
Viešojoje erdvėje pilietinė visuomenė pasigenda diskusijų apie mokslo perspektyvas, dalinimosi patirtimi su užsienio šalimis.
Šitokie pinigai mesti stažuotėms, komandiruotėms Suomijoje, siekiant atsisakyti namų darbų, leisti tėveliams regėti vaikus be streso. Ar nuo to kažkas pasikeitė? Absoliučiai niekas, nes mokytojas, ko gero, sutinka būti instrukcijų vykdytoju, bet ne kūrėju.
Kodėl nesiremiama prezidento Antano Smetonos Lietuvos mokslo pasiekimais? Pamokos anksti ryte prasidėdavo malda, tautiškos giesmės giedojimu, veikė daug visuomeninių draugijų, sekcijų, organizacijų.
Šiandien nebeturime savo nacionalinio dienraščio. Tarpukariu leista 11 dienraščių, 40 savaitraščių, ir tai – žinant, kad kraštas po I Pasaulinio karo virto pelenų ir griuvėsių krūvomis.
Akademinėje sferoje skatinti ordinariniai profesoriai. Jeigu dėstytojui trūkdavo mokslinio laipsnio, kvalifikacijos, jis darbuodavosi katedroje su pasitikėjimo kreditu, kad, esant galimybėms, jis baigs studijas ir uoliai tarnaus šalies gerovei.
Dabar mokslo darbuotojui palikta individualizmo teisė, netgi rekomenduojama savo pinigais spausdinti mokslinius straipsnius užsienio žurnaluose, kurie netgi viešai neprieinami įsigyti čia, Lietuvoje…
Kokius atlyginimus gauna docentai, nesunku pasidomėti…
Litas tarpukariu buvo auksu padengta, stabiliausia valiuta Europoje ir 400 litų dėstytojui, turbūt, matuojant šių dienų ekonomikos parametrais, buvo gana padori alga.
Nebematyti, kad svarus būtų maironiečių, skautų, jaunalietuvių, kudirkaičių balsas. Retenybe tapo tautosakos rinkimai, žinynų, enciklopedijų redagavimas, nes išmaniosios technologijos yra panacėja ir visavertis pradas.
Jeigu bibliotekos lentynoje regi nurašytą makulatūron iškilaus docento, patrioto Romo Batūros knygą apie lietuvių kovas prieš Aukso Ordą, kurioje nerasime jokio marksizmo, leninizmo garbinimo, tikra verta pamąstyti, kokiu mašrutu pasuktas Lietuvos mokslas ir švietimas.
Antanas Smetona pats dėstė filosofijos kursą, vertė Antikos autorių veikalus, buvo suinteresuotas filologijos mokslo kokybe Lietuvoje.
Kad vis mažiau lieka nišos etninei kultūrai, literatūrai, kraštotyrai, nemanau, kad yra didelis valstybės politinio elito galvos skausmas.
Jie net nepasigenda ilgus metus leisto mokslininkų sąjungos leidinio „Mokslo Lietuva,“ nevengusio siūlyti realias alternatyvas prisidėti prie mokslo studijų kokybės gerinimo.
