„Kosmopolito“ sąvoka dažnai priešpriešinama žodžiui „patriotas“. Ši priešprieša laikoma akivaizdybe, kosmopolitizmas patriotiniuose sluoksniuose jau seniai virtęs keiksmažodžiu be gilesnių apmąstymų, kodėl taip turi būti. Neretai bet koks universalizmas – visuotinių, viršvietinių ir virštautinių vertybių teigimas – vertinamas kaip kosmopolitizmas, patriotizmu vadinant tautinį savanaudiškumą ir sektantišką provincialumą.
Iš tiesų savasties priešprieša su visuma yra klaidinga. Visuma sudaroma iš savasčių. Žmogus gali vienu metu sieti save su šeima, draugija, tauta, religija, partija, klase, civilizacija ir žmonija. Lojalumo ratai dažnai būna koncentriniai, apimantys vienas kitą, palaipsniui judant nuo siauresnės bendrystės prie platesnės.
Kosmopolitizmas kaip pasaulio piliečio konceptas gali būti gražus ir kilnus. Apie tokį kosmopolitizmą svajojo Imanuelis Kantas (Immanuel Kant). Jo kosmopolitizme liko daug vietos tautoms ir jų savasčiai. Tiesiog žmogus pirmiausiai suvoktas kaip žmogus, pasaulinės žmonių brolijos narys, o toje brolijoje galimos įvairios grupės ir frakcijos. Šią sampratą patikslino Johanas Gotfrydas Herderis (Johann Gottfried Herder).
Jis dar stipriau pabrėžė, jog į žmoniškumą judama per bendruomeniškumą ir tautiškumą. Kas abejingas ar priešiškas savo artimiausiai aplinkai, to kalbos apie meilę visai žmonijai tėra veidmainiškos grimasos. Turbūt tai paskatino Gilbertą Kytą Čestertoną (Gilbert Keith Chesterton) tarti, jog dauguma blogų žmonių yra kosmopolitai, o visi geri žmonės – internacionalistai. Internacionalizmas jam buvo nacionalizmo vedinys.
G. K. Čestertonas galutinai išskyrė mechanišką ir organišką santykį tarp žmogaus ir žmonijos. Panaikinus tarpines grandis tarp smulkiausios atskirybės ir plačiausios bendrybės, lieka tuštuma. Žengdamas iš savęs per daugybės bendrybių grandinę žmogus palaipsniui tampa tikru žmonijos ir visos kūrinijos patriotu.
Teorinis kosmopolitizmas gali skambėti gražiai, kaip ir teorinis komunizmas, kur visi draugiški ir viskuo dalijasi. Praktinis komunizmas veda prie beprecedentės tironijos, kur yra lygūs ir lygesni, vieniems – skurdas ir prievolės, kitiems – perteklius ir privilegijos. O visa tai palaikoma subtilesne ar atviresne prievarta.
Praktinis kosmopolitizmas dažnai kyla ne iš idealizmo, o priešingai – iš nihilizmo. Šiuo atveju kosmopolitas nėra tas žmogus, kuriam vienodai rūpi visi, tai – žmogus, kuriam vienodai į visus nusispjauti. Ar tai būtų kaimynas už sienos, ar badaujantis vaikas kitame žemyne. Šiam žmogui nusispjauti į šeimą, draugystę, religiją ir moralę, tad nusispjauti ir į tautą. Kosmopolitizmas čia – tik nihilizmo fragmentas.
Toks kosmopolitas gali suokti apie savo tautos pareigą priimti milijonus svetimtaučių, bet dažniausiai patiria šoką, jei kas jam pasiūlo tuos svetimtaučius priglausti jo paties namuose. Kiek nuoširdesni, bet vertybėse susipainioję kosmopolitai gali įsivaikinti migrantų vaiką, nes tai – madinga ir užtikrina pritarimą kosmopolitiniuose sluoksniuose, abejingai praeidami pro šimtus ir tūkstančius savo tautos beglobių.
Praktinis kosmopolitizmas atsiliepia tautų sumaištimi, aštriais interesų konfliktais, slegiančiu individo vienišumu, ką amortizuoja organiška visuomenė ir tautinė valstybė. Žadėtąją taiką keičia visų karas su visais.
Migracija – itin opi kosmopolitizmo išraiška. Žinoma, ne visi migrantai yra kosmopolitai ir nihilistai. Politiniai ir karo pabėgėliai gali būti ir dažnai būna dori žmonės, priversti trauktis iš savo šalies. Daugelis jų myli savo tėvynę ir visaip stengiasi jai padėti – tiek ekonomiškai, tiek diplomatiškai. O kas myli savo tėvynę, tas dažniau linkęs gerbti ir jį priglaudusią šalį, jos tautą, jos kultūrą ir prigimtines teises.
Kas kita – ekonominiai migrantai. Jie į svečias šalis veržiasi dėl trupinio aukso ir gardaus valgio šaukšto. Jie palieka savo tėvynę dėl sotaus pilvo ir pilnos kišenės. Jie gviešiasi svetimo gero, sukurto kitų tautų. Nieko nuostabaus, jog ekonominė migracija koreliuoja su asocialumu ir net kriminalu.
Dalis ekonominių migrantų tampa socialiniais išlaikytiniais, dalis papildo vagių ir smurtininkų gretas. Dalis dirba, laikosi įstatymų ir moka mokesčius. Bet ir šie, tapę kritine mase, sukelia problemų, užimdami senbuvių darbo vietas ir mušdami darbo kainas. Užuot dirbę savo šalyse ir kėlę jų ekonomiką. Visgi didžiausia migracijos problema – ne tai. Kai migracija savo mastais tampa pakaitine, vietinės tautos žūsta.
Pseudopatriotiniai populistai dažnai manipuliuoja statistika. Jie žiūri, kiek procentų nusikaltimų migrantų apsėstoje šalyje sukelia tam tikrų tautų, rasių, religijų žmonės. Bet visos šios statistinės interpretacijos beveik visada – klaidingos, nes išskiriami klaidingi kriterijai. Ne rasė, ne tautybė, ne religija lemia didesnį polinkį į kriminalą, bet socialinė kategorija. Iš ekonominio migranto sunku tikėtis aukštos moralės.
Daugelis ekonominių migrantų yra materialistai ir vartotojai. Kai kurie jų savo parazitavimą gali teisinti kultūrinėmis ar net religinėmis pozicijomis, bet tai – tiktai priedanga. Savo ruožtu pseudopatriotiniai populistai nėra moralesni už tuos, kuriuos smerkia. Populistai dažnai supranta problemos esmę, bet tyčia keičia akcentus nuo migracijos prie rasės, kultūros ar religijos, nes tai lengviau suprantama tamsiai liaudžiai.
Plebėjas lengvai atpažins kitą odos spalvą, kitokius papročius ar aprangos detales. Kas kita – moralinės, socialinės, filosofinės kategorijos. Čia reikėtų daug aiškinti. Be to, smerkiant migraciją kaip tokią, tektų atitinkamai vertinti ir savo tautos migrantus, o juk jų šeimų nariai – potencialūs rinkėjai. Todėl populistai mieliau kalbės apie tai, kad kitos rasės, kultūros ar religijos – tiesiog blogos, nei smerks migraciją kaip tokią.
Tikriems patriotams, žinoma, svarbu išsaugoti savo tautą ir savo šalį nuo kolonizacijos ir asimiliacijos. Tai – moralus siekis. Tai – pasaulio įvairovės apsauga. Kai kiekvienas būna savimi, klesti įvairovė. Antra vertus, savos tautos ir šalies gynyba yra pareiga, kuria mus saisto pati prigimtis. Kaip šeimos nariai moraliai įpareigoti rūpintis vieni kitais, taip moralus žmogus rūpinasi savo bendruomene, savo kraštu, savo valstybe.
Savanaudžiai vartotojai yra blogi žmonės iš principo. Ne juodaodžiai, ne siauraakiai, ne musulmonai. O būtent – svetimo gero ieškotojai ir savo tėvynės išdavikai. Todėl kova su ekonomine migracija yra teisinga.
Žinoma, tai – kalba apie kolonistus. Laikinas ir abipusiai naudingas kontraktas su kita tauta nėra nei pavojingas, nei amoralus. Tai – lyg turizmas, tik ne poilsio, o darbo. Užsidirbęs žmogus, atlikęs svetur naudingą darbą, grįžtantis į savo šalį ir investuojantis į ją savo lėšas, patirtį, įgūdžius, vertas tik pagarbos. Kas kita – svečiai, užmiršę, kur jų namai, svetur besielgiantys lyg namie ar netgi diktuojantys šeimininkams.
Kalbant apie politinius pabėgėlius, jiems padėti įpareigoja bendražmogiškos dorybės ir mūsų pačių tautos patirtis. Bet pagalba turi būti protinga. Jokia pasaulio šalis nėra guminė. Padėti turime tiek, kiek galime, priimti – tiek, kiek pajėgiame, be skriaudos savo pačių tautai ir valstybei. O kai pabėgėlio tėvynėje nušvis saulė, atsiras sąlygų grįžti ir dirbti savam kraštui, doras pabėgėlis pats skubės namo, be mūsų priminimo.
Kiekvienai tautai – savi namai. Kiekvienas turi teisę ir pareigą ginti savo namus nuo savanaudžių valkatų. Ar jie brautųsi imperinės valstybės, ar globalių struktūrų, ar žmogaus teisių vardu. Nėra teisės į okupaciją.
Patriotizmas nėra primityvus išlikimo instinktas ar pragmatinis interesas. Tai – moralinė pareiga savo šalies praeičiai ir ateičiai. O kosmopolitizmas – tiesiog utopija. Graži, kaip daugelis utopijų. Ir, kaip daugelis jų, pavojinga. Žmonės skirstėsi ir skirstysis tapatybių ir vertybių pagrindu. Skirtingų žmonių suplakimas vienoje erdvėje tiktai aštrina ir gausina karus. Vienintelė įmanoma vienybė planetoje – vienybė skirtingume.
