Kiek bekalbėtume apie demokratiją, kiekvieną visuomenę ir valstybę šiaip ar taip valdo elitas. Ginčyti šį faktą – beprasmiška. Bet kas gi yra tas elitas? Senovės Graikijoje, iš kur ir atėjo elito idėja, tai turėjo reikšti geriausius žmones. Kokiose gi šalyse šiandien tokia samprata atitinka tikrovę?
Pavyzdžiui, Rusijos moksleiviai, laikydami baigiamuosius egzaminus, atsakinėja, kad elitas – tai tie žmonės, kurie disponuoja realiais valdžios ištekliais, pasižymi aukštu socialiniu statusu, užima privilegijuotą padėtį visuomenėje. Pagal šią sampratą, elitas turi privilegijų, bet nėra kalbama apie jo pareigas.
Pavyzdžiai, aišku – prezidentas, vyriausybės nariai, regionų valdininkai, aukštoji dvasininkija, darantys įtaką žmonių mąstymui ir tarp jų – be abejo – populiariojo „popso“ atstovai. Jaunimas, mėsėdiškai apsilaižydamas, čia svajoja apie gėrybes, bet ne apie pasiekimus, apie pinigus ir valdžią, tik ne apie tarnybą visuomenei. Juk būtent taip jis mokomas, nors apsivogusius valdininkėlius laikyti geriausiais visuomenės žmonėmis galima tiktai klejonėse. Bet tai – tik pavyzdys, kaip iškraipoma sąvoka „geriausieji“.
Deja, Rusija nėra vienintelė valstybė, kur daugiau svajojama apie pinigus ir nebaudžiamumą nei apie kūrybą ar tautos gerovę. Kas jau ten aukosis vardan kitų, kai elito sąvoka susieta su privilegijomis?
Senovės Graikijoje elito formavimasis buvo susietas su garbe, dorybėmis, tarnyba valstybei ir tautai. Elito atstovai suvokė, kad juos bet kada gali pašaukti aukoti save dėl kitų. Klasikinis pavyzdys – Sparta.
Jei grįžtume prie Rusijos, pirmasis jos imperatorius Petras I bent jau mėgino panaikinti ydingą pareigybių paveldėjimo paprotį ir sukurti naują žmonių sluoksnį, kur valdžia būtų gaunama pagal asmenines savybes ir pasiekimus. Tai vadinama meritokratija, kuri skiriasi nuo elito paveldimumo principo.
Kas gi iš to išėjo? Per porą amžių viskas grįžo į senas vėžes. Žinoma, Rusijos imperijoje garbės samprata bajorų visuomenėje reiškė pasirengimą aukoti save kare. Čia susiduriame su Rusijos okupacinių karų problema. Šiandieniniame pasaulyje jau nėra net ir to. Korumpuoto „elito“ vaikus veikiau sutiksi Europos kurorte nei karo apkasuose, net jei tas karas būtų grobiamasis. O kaipgi padėtis kitose šalyse?
Kaip bebūtų gaila, daugumoje šiuolaikinių valstybių priklausymas elitui siejamas su privilegijomis, tik ne su aukojimusi vardan idėjos ar visuomenės gerovės. Nederėtų manyti, kad tai – visuotinis reiškinys. Esama pavyzdžių, kai iškyla nestandartiškai mąstančių asmenybių, net ir valstybių, kur korupcija valdžioje – beveik nulinė. Kur pareigybė reiškia sunkią pareigą ir aukštą atsakomybę, o ne galimybę praturtėti kito sąskaita ar patenkinti savas ambicijas.
Tenka pripažinti, jog žmonija dar nėra pasirengusi suvokti elitą kaip garbingiausius, sąmoningiausius, išsilavinusius ir pasiaukojančius dėl kitų visuomenės narius. O tai reiškia, jog į valdžią dar ilgai veršis ydingiausi ir savanaudiškiausi žmonės.
