Baltarusijos mokslo problema yra tai, kad jis be reikalo kuria papildomus elementus ten, kur jų visiškai nereikia – arba vedamas nacionalinių kompleksų, arba mechaniškai kartodamas pirmtakų pramintus kelius. Dažniausiai tuo paslaptingu elementu tampa mūsų „mylimiausi“ slavai.
Apskritai galima išskirti tipišką mūsų, neva – itin „senovinės“ – slavų istorijos konstravimo schemą:
1. Pasirenkama haplogrupė, archeologinė kultūra ar net keramikos dekoravimo būdas, kuris visiškai savavališkai paskelbiamas slavišku. Kartais tai daroma ne tik be jokio pagrindo, bet ir akivaizdžiai prieštaraujant visiems ankstesniems tyrimams.
2. Visa tolesnė konkrečios kultūros raida aiškinama tik per šį, be tinkamos argumentacijos sukonstruotą interpretacinį rėmą, prieinant prie absurdiškų išvadų, pavyzdžiui, hidronimų aiškinimo, remiantis hipotetine proslavių arba baltų-slavų kalba, kuri esą iš principo nėra baltiška, tačiau kartu beveik niekuo nuo jos nesiskiria. Arba patikimai baltiškais pripažinti radiniai (nors ir į tai žiūrime gana skeptiškai) aiškinami, kaip slavų perimti iš baltų.
Reikia pažymėti, kad priešinga kryptimi ši logika neveikia – vien šukų ornamentas ant keramikos jau laikomas neginčijamu slaviškos atribucijos įrodymu. Atrodo, kad baltai galėjo iš slavų perimti kalbą, materialinę kultūrą ir net religiją, tačiau perbraukti šukomis per keramiką be slavų dalyvavimo jie jau nebebuvo pajėgūs.
Turbūt nesunku įsivaizduoti ne kokio nors baltų tradicionalisto, o tiesiog išsilavinusio žmogaus reakciją, neturint jokių asmeninių ar ideologinių priežasčių dirbtinai nukelti slavus į V–VI mūsų eros amžius. Natūraliai kyla akivaizdus klausimas: kam į šias konstrukcijas įtraukiami visiškai neverifikuojami teiginiai, kurie sudaro ne teorijos paraštes, o pačius jos pamatus? Juk apskritai būtų galima apsieiti be epitetų „baltiškas“ ar „slaviškas“ ir tiesiog aprašyti konkrečios archeologinės kultūros raidą, remiantis tais fragmentiškais duomenimis, kuriuos iš tiesų turime.
Tai bent jau būtų sąžiningas mokslinis darbas be akivaizdžių autoriaus interpretacinių prielaidų. Priešingai nei daugelis įsivaizduoja, archeologijos tikslas nėra ieškoti „slaviškų smilkinių žiedų“, bet kuo detaliau aprašyti gyvenimo būdą, ginkluotę, papuošalus ir kitus materialinės kultūros elementus, kurie dažniausiai arba nepasitaiko viename komplekse, arba apskritai neleidžia daryti jokių patikimų etninių atribucijų.
Neseniai paskelbtame straipsnyje „Peaceful Lands or a Dangerous Frontier: The Krivich–Lithuanian Borderland at the End of the First Millennium AD in the Light of Archaeological Evidence“ baltarusių archeologas Mikalajus Plavinskis ragina iš naujo įvertinti tradicinę kai kurių Smolensko–Polocko ilgųjų pilkapių kultūros papuošalų baltiškos kilmės interpretaciją:
„…this type of female ornament was already in use by the Slavic population of northern Belarus, namely, among the bearers of the traditions of Bancaraŭščyna…“
Būtent čia slypi pagrindinė manipuliacija.
Jeigu pati Bancarauščynos kultūra yra diskusinis archeologinis kompleksas (o nemaža dalis mokslinės literatūros ją sieja su baltiškais gyventojais arba bent jau su stipriu baltišku substratu), autorius tiesiog pavadina jos nešėjus „slavais“, šio teiginio šioje vietoje niekaip nepagrįsdamas.
Po to jau tendencigai rašo: „headbands were adapted by the Slavic population“, tačiau tokia išvada atrodo logiška tik todėl, kad „slavai“ keliomis eilutėmis anksčiau jau buvo įvesti kaip tariamai įrodytas faktas. Faktiškai ankstesnis tekstas duoda mums atsakymą, kad išvis reikalingas toks „peržiūrėjimas“:
„A more detailed analysis of specific categories of ornaments found within the SPLBC area and on the territories of Lithuania and Latvia allows several aspects of their presumed Baltic ‘ethnic’ attribution to be reconsidered“.
Formaliu požiūriu tai labai atsargi formuluotė – autorius netvirtina, kad baltiškoji interpretacija yra klaidinga, o tik teigia, jog ją reikėtų „peržiūrėti“ (reconsider). Tačiau būtent čia išryškėja įdomi metodologinė problema.
Autorius ragina „peržiūrėti“ kai kurių papuošalų baltišką atribuciją, tačiau pats raginimas peržiūrėti dar nėra argumentas. Jeigu esama interpretacija pakankamai paaiškina turimų archeologinių duomenų visumą, įrodinėjimo našta tenka tam, kas siūlo ją pakeisti. Nepakanka parodyti, kad ankstesnė koncepcija susiformavo tam tikros istoriografinės tradicijos rėmuose – būtina įrodyti, jog naujasis modelis geriau paaiškina radinių chronologiją, geografinį paplitimą, tipologiją ir archeologinį kontekstą.
Dar ryškiau tai matyti kitoje autoriaus citatoje: „…reflects a historiographical construct that emerged during early attempts… and subsequently gained the status of an established tradition through repeated citation“.
Vien tai, kad tam tikra interpretacija tapo istoriografinės tradicijos dalimi, savaime neįrodo jos klaidingumo. Priešingu atveju beveik bet kuri visuotinai pripažinta koncepcija galėtų būti paskelbta „istoriografiniu konstruktu“. Istoriografijos kritika negali pakeisti pačių archeologinių argumentų kritikos.
Ir dar viena pastaba. Jeigu pagrindiniu argumentu, pateisinančiu poreikį „peržiūrėti“ nusistovėjusią interpretaciją, tampa ne nauja archeologinė medžiaga, o teiginys, kad „ankstesni autoriai tiesiog citavo vieni kitus“, tada toks „peržiūrėjimas“ ima atrodyti ne kaip naujų atradimų rezultatas, o kaip bandymas vieną istoriografinį naratyvą pakeisti kitu.
Taigi čia aiškiai matoma tendencija, jog bent dalis baltarusių autorių imasi bet kokios ne baltiškos versijos, jei tokią pavyksta „kūrybiškai“ išgalvoti. Šitas poreikis peržiūrėti senas „baltocentriškas“ koncepcijas kyla ne iš mokslinių argumentų, o iš noro viską pastatyti aukštyn kojom, kad tik sumažintų „baltų imperializmą“.
Kitas kone tobulas radikaliai šališko požiūrio į mūsų krašto istoriją pavyzdys – V. Nasevičius, parašęs disertaciją „Kompiuterinio modeliavimo patirtis“. Jis nėra nei genetikas, nei viduramžių etninės istorijos specialistas, tačiau pastaraisiais metais itin aktyviai pasisako ir rašo šiomis temomis.
Jo koncepcijos esmė yra ta, kad už Rytų Lietuvos pilkapių kultūros arealo baltai esą niekada negyveno (bandoma paneigti V. Toporovo ir V. Sedovo fundamentalinę koncepciją), o Padnieprės ir Padauguvio hidronimai neva buvo „neteisingai išaiškinti“. Tačiau jis taip teigia ne todėl, kad gali pasiūlyti įtikinamesnį jų aiškinimą, o todėl, kad, sekdamas jau nusistovėjusią tradiciją, griebiasi net pačių absurdiškiausių hipotezių, jeigu tik jos leidžia paneigti baltų buvimą dabartinės Baltarusijos pietryčiuose ar bent sumažinti jo tikimybę.
Viena iš tokių fantastinių hipotezių yra teiginys, kad Padnieprės hidronimai kilę iš kažkokios jau išnykusios indoeuropiečių kalbos, kuri nepriklausė nei baltų, nei slavų kalbų grupei. Taigi, atmetęs vienintelę mokslo šaką, kuri bent iš dalies leidžia rekonstruoti senųjų gyventojų kilmę, autorius pereina prie gryniausios haplogrupių sofistikos:
1. Per didelis Y chromosomos haplogrupės reikšmės sureikšminimas. V. Nasevičius R1a paplitimą naudoja kaip vieną iš argumentų, rekonstruodamas slavų etnogenezę. Tačiau Y chromosomos haplogrupė atspindi tik vieną vyrišką genealoginę liniją. Ji pati savaime negali liudyti nei apie kalbą, nei apie etninę tapatybę, nei apie archeologinę kultūrą. Šiuolaikinė archeogenetika remiasi viso genomo duomenų analize, o ne vien Y chromosomos žymenimis.
2. Haplogrupės paplitimo tapatinimas su etnoso paplitimu. Net jeigu tam tikra R1a subklada iš tiesų plito kartu su ankstyvųjų slavų migracijomis, tai dar nereiškia, kad visi jos turėtojai buvo slavai arba kad pačią R1a galima laikyti „slaviška“ haplogrupe. Ši haplogrupė yra gerokai senesnė už slavų etninę bendriją ir paplitusi teritorijoje nuo Vidurio Europos iki Pietų Azijos. Tyrimai rodo, kad pagrindinės jos subklados išsiskyrė gerokai anksčiau, negu susiformavo istoriniai slavai.
Deja, visa problema slypi ne tiesos paieškose ir ne kokiuose nors išskirtiniuose revoliuciniuose duomenyse, kuriuos esą turi vieni ar kiti tyrėjai. Viskas kur kas proziškiau – akademiniame pasaulyje vyrauja nesveikos varžybos dėl publikacijų skaičiaus, todėl nuolat reikia ką nors „peržiūrėti“, geriausia – radikaliai, kurti „naujas teorijas“ (kurios mūsų atveju dažnai tėra gerai pamirštos senosios).
Prie to prisideda ir grynai psichologinis veiksnys, būdingas baltarusių tautinei savimonei – retrospektyviai ieškoti XIX–XX amžių Baltarusijos bent jau protoforma vadinamųjų „slavų genčių“ pavidalu mūsų eros pradžioje. Tokiu būdu įsivaizduojama baltarusiška tapatybė šiaurinėse dabartinės Baltarusijos žemėse tampa ne vėlyvu istoriniu produktu, susiformavusiu viduramžiais, o tariamai amžinu reiškiniu, siekiančiu dar Bancarauščynos kultūros laikus.
Tokioje retrospektyvinėje vizijoje visa, kas nėra slaviška, automatiškai suvokiama kaip „nebaltarusiška“ ir todėl bet kokiomis, net sofistinėmis priemonėmis redukuojama arba paaiškinama kitaip. Net lietuviškai kalbėję gyventojai šiaurinėje Polocko žemėje privalomai paskelbiami atsikėlėliais (nors tai akivaizdžiai prieštarauja dialektologijos duomenims), nes kitaip sugriūtų patrauklus pasakojimas, pasak kurio tose žemėse jau pusantro tūkstančio metų turėjo gyventi „gryniausi“ slavai.
Konstrukcija, kur baltarusiai didžiąja dalimi yra suslavėjusių baltų palikuonys, ne itin patraukliai atrodo pripratusiems save sieti vien su rusėnų paveldu arba jo ankstesniais variantais.
