Kartą, kai mano senelis ir senelė poilsiavo vasarnamyje, pasigirdo beldimas į duris. Ant slenksčio stovėjo pora iš vietinio kaimo. „Neatsiras ko nors kartaus (rusiškai – gorkogo)?“ – klausia jie.
„Gorkio?“ („Gorkogo“?) – susimąstė senelė – „Mieste tikrai būtų, turime didelę biblioteką, bet poilsiaudami renkamės klasiką“. Iš kambario pasigirdo senelio juokas: „Ritute, jie apie kai ką kito kartaus!“ „A, kito kartaus irgi nėra, tik saldaus“. Apie ką ši istorija? Žinoma, apie rusišką dvasingumą.
Anot gana ginčytinos statistikos, 99% Rusijos gyventojų prisipažįsta skaitę Tolstojų ir Dostojevskį, kas be ko – ir Gorkį, kurių knygos tampa pagrindiniu argumentu už rusiškąjį dvasingumą.
Nežiūrint to, kad šie autoriai skaitomi dar mokykloje, sunku įsivaizduoti vos raides skiriantį dvejetukininką, o ateityje – girtuoklį, svarstantį dialogą tarp Aliošos ir Ivano Karamazovų.
O ir rašė šie autoriai apie visiškai skirtingus dalykus. Vienas mėgiamiausių Dostojevskio personažų – apsišvietusi prostitutė, o šio autoriaus ideologija – grandiozinė ksenofobija. Tolstojus gi rašė apie nesipriešinimą blogiui prievarta. Ką tai turi bendro su „rusų tautos“ pažiūromis?
Čia, beje, pravartu apsibrėžti, kaip derėtų suvokti „rusų tautą“. Daugelis išsilavinusių žmonių, kažkodėl, painioja siaurą apsišvietusios ir, beje, tarptautinės inteligentijos sluoksnį su didžiulėmis masėmis, kuriose nėra nė ženklo, rodančio bent kokį išsilavinimą. Bet, kalbant apie tolimas intelektualinei veiklai mases, kartais tenka išgirsti, kad jos visur vienodos. O išties – priešingai: vienodas būtent kultūrinis elitas.
Kalbant apie rusiškąsias mases, jas lengva atpažinti bet kurioje šalyje. Jos išsiskiria chamizmu ir skandalais, be jokios pagarbos vietinei tvarkai ir papročiams, pastangos palenkti visą pasaulį sau ir savo pažiūroms, be jokio supratimo, kad kitos taisyklės nėra savaime blogos, nuoširdus tikėjimas savo mesijiniu vaidmeniu, įsitikinimas savo viršenybe.
Kai kas pasakys, kad europiečių masės irgi už arbatos puodelio nediskutuoja apie Šopenhauerio filosofiją. Tai, be abejo, taip. Bet šie žmonės pasodins gėles savo sode, pasisveikins su kasininke parduotuvėje, ir jų gyvenimo tikslas nėra priekabiauti prie kaimyno ar elgtis su juo chamiškai. Žinoma, pasaulis kupinas išimčių, tad ir civilizuotose visuomenėse gali sutikti pamišusių sirgalių, girtuoklių ar narkomanų. Bet tiktai „dvasingiausioje šalyje“ tai tampa taisykle ir norma.
Vietoje Tolstojaus garbinto pacifizmo čia regime neapykantą ir siekį sunaikinti visa, kas netinka, vietoje gražios literatūrinės kalbos – nuolatinius keiksmus, kurių netgi daugiau nei žodžių klasikiniuose žodynuose.
O jei žvelgsime į „didvyrius gynėjus“ fronte, jie pasimėgaudami išsigalvoja vis naujų patyčių ir kankinimų net ir savųjų atžvilgiu, kai nėra galimybių taikyti tai svetimiesiems.
Štai rusų tautos, masių, pasakojančių apie savo dvasingumą, portretas.
