Dievas sukūrė Adomą, tada Ievą, ir iš jų – daugybę skirtingų tautų: „Žmonija! Mes sukūrėme jus iš vyro ir moters ir padarėme jus gentimis ir tautomis, kad pažintumėte vieni kitus!“ [Koranas 49:13]. Anot Korano aiškintojų, šioje eilutėje kalbama apie žmonijos skirtingumo pažinimą. Tad mūsų skirtumai, tam tikra prasme, Korane yra šventi, gerbiami, nepažeidžiami. Bet koks bandymas juos užgožti ir kurti globalią kultūrą, kur visi žmonės būtų vienodi, būtų prieštaravimas Dievo valiai. Iš to seka, kad islamas suteikia pagrindą gerbti savo kilmę, kalbą, istoriją ir papročius, ir kad islamo pasaulėžiūroje tautų ir kultūrų įvairovė yra ne žmonijos susiskaldymo ženklas, bet Dievo valios išraiška.
Tai puikiai atsispindi islamo istorijoje, nuo pat jos pradžios iki šiandienos. Islamo civilizaciją vystė patys įvairiausi žmonės – arabai, persai, tiurkai, totoriai, indai, malajai, berberai, ir kitų tautybių žmonės, niekada nesigėdiję viešai deklaruoti savo kilmę. Net tarp Pranašo Muchamedo bendražygių buvo ne vienas žmogus, į kurį buvo kreiptasi pagal jo tautybę. Salmanas Persas, Bilalas Abisinietis, Suhaibas Romietis, Abuzaras Ghifarietis, Huzaifa Jemenietis, paminint tik kelis.
Vėliau, islamui išplitus, musulmonų mokslininkai ir religijos mokovai netgi rašydami to laikmečio lingua franca – arabų kalba – niekada neatsisakė savo šaknų. Tikriausiai nėra musulmono, kuris nežinotų šių vardų – Muchamedo Buchariečio, Ibn Džaryro Tabaristaniečio ar Muchamedo Kordobiečio. Kiekvienas šių didžių dvasininkų ir mokytojų šiandien vadinami būtent pagal jų kilmę: Bucharis, Tabaris, Kurtubis – taip pagerbiant jų šaknis. Prie to būtų galima pridėti ir XX a. šeichą Nasirudiną Albaną, kuris išgarsėjo kaip Pranašo Muchamedo tradicijos mokytojas ir netgi jam praleidus didžiąją dalį gyvenimo arabų kraštuose visada yra atsimenamas būtent kaip Šeichas Albanas.
Priešingai nusistovėjusiam mitui, islamas niekada nebuvo skleidžiamas per prievartą, o islamiškų imperijų gyventojai tapo musulmonais palaipsniui, per daugiau nei 200 metų. Jose išplitus islamui, jų žmonės išlaikė savo kalbą, meną, architektūrą ir kultūrinius bruožus. Netgi arabizuotuose kraštuose ne tik, kad buvo išlaikytos skirtingos kultūros, bet ir susiformavo arabų kalbos dialektai, kurių skirtumai grįsti tų kraštų senosiomis kalbomis. Todėl šiandien egiptiečiai, palestiniečiai, sirai ir irakiečiai kalba gana skirtingomis tarmėmis, kurios, žiūrint iš lingvistinės perspektyvos, turėtų būti laikomos atskiromis kalbomis. Tas pats galioja ir jų kultūroms.
Tautiškumas ypač atsikleidžia mečečių architektūroje. Šiandien mečetė yra siejama su kupolu. Tačiau mažai kas žino, kad kupolas yra Bizantijos krikščionių tradicija. Islamui išplitus, vietinės architektūros tradicijos buvo paprasčiausiai tęsiamos ir vystomos pagal kiekvienos vietos reikmes ar galimybes. Osmanų mečetėse aiškiai atsispindi Ajos Sofijos bažnyčios įtaka, o Kinijos mečetės neretai yra neatskiriamos nuo tradicinių kinų šventyklų. Islamas ne sunaikino vietines kultūras, bet jas priėmė ir puoselėjo.
Tą patį galima pastebėti ir Lietuvos musulmonų istorijoje. Lietuvos totorių mečetės buvo statomos pagal vietinės architektūros pavyzdžius ir šiandien primena tradicines lietuviško kaimo bažnytėles. Kartą knygų mugėje mums pristačius Motiejaus Jakubausko Vinkšnupių mečetės maketą, priėjusi moteris savo dukrai tarė: „Kokia graži bažnytėlė!“ Ir ji buvo visiškai teisi. Vinkšnupių mečetė beveik niekuo nesiskyrė nuo lietuviškos bažnytėlės – tik tuo, kad joje meldėsi musulmonai. Iš tiesų, totorių mečetės yra daug labiau lietuviški pastatai nei Vilniaus Šv. Onos bažnyčia ar Arkikatedra, kurių architektūros stiliai yra toli gražu ne lietuviški.
Tą patį galima pasakyti ir apie menus bendrąja prasme. Kiekviena musulmonų tauta turi savas meno formas ir išraiškas. Tai atsispindi Britų Muziejaus islamo menų galerijoje, kur skirtingi meno objektai surūšiuoti pagal laikmečius bei vietoves. Skirtumų tarp jų yra tiek, kad mano magistrantūros laiku su Kembridžo profesoriumi turėjome gana ilgą diskusiją, ar apskritai yra toks dalykas, kaip „islamiški menai“. Paimkime kad ir šiandien atspausdintą arabišką Koraną. Labai dažnai ant jo viršelio pastebėsime augalų ir gėlių motyvus. Tai tie patys motyvai, kurių apstu Bizantijos bažnyčiose. Tad toks Koranas, kalbant griežta moksline kalba, yra papuoštas ne islamiškais, o Vidurio Rytietiškais ornamentais. Iš to man kilo idėja, leidžiant lietuvišką Korano vertimą, jį papuošti ausekliu.
Dabar pereikime nuo daiktų iki žmogaus. Kaip tautiškumas atsikleidžia kiekvieno musulmono asmenybėje, papročiuose ir pasaulėžiūroje? Pirmiausia, lygiai taip pat, kaip ir su menų įvairove, islamas apima daugybę, dažnai labai skirtingų, kultūrų. Kai studijavau Malaizijoje, pastebėjau labai ryškų skirtumą tarp malajų ir kitų musulmonų studentų. Malajai turi savitą kūno kalbą, humoro jausmą, charakterį. Tas pats su arabais ar pakistaniečiais. Kartais tai tapdavo iššūkiu, kai studentai kurdavo grupes vien tik aplink savo tautybę, o man, vieninteliam lietuviui, nebelikdavo prie ko jungtis. Visa tai buvo natūralus dalykas. Žmonės paprasčiausiai jaučiasi patogiau būdami tarp tokių pat, kaip ir jie, ir ne visada yra pasiryžę žengti už savo komforto ribų. Šis natūralus ryšys su savo tautiečiais neprieštarauja islamui. Todėl toje pačioje Malaizijoje randasi atskiros pakistaniečių, indų ar kinų mečetės. Kiekviena jų turi savitą architektūrą ir kartais seka skirtingomis islamo teisės mokyklomis.
Taip pat, tautiškumo ryšiai reiškia, kad kiekvienas žmogus, jausdamas savo priklausymą tam tikrai tautai, jaus ir atsakomybę jai bei jos kraštui. Jis ar ji teiks pirmenybę savo kalbai bei protėvių tradicijoms. Kol šios tradicijos neprieštarauja islamui, tol jos bus ne tik toleruojamos, bet sveikintinos. Kiekvienas musulmonas gali didžiuotis esantis lietuvis, totorius, arabas ar turkas. Islamas matuoja žmonių vertę dorumu, o dorumas nėra savo šaknų atsisakymas.
Su tuo ateina ir pareiga ginti savo kraštą. Pats esu rezervo karys, baigęs tarnybą prieš aštuonerius metus Dragūnuose, jau būdamas musulmonu. Tačiau tarnyba yra viena, o tikras karas – visai kas kita. Prasidėjus Rusijos invazijai prieš Ukrainą, pagalvojau pasidomėti, kokiu pagrindu galėčiau prisidėti prie savo šalies gynybos, jeigu karas prasiplėstų ir į Lietuvą. Tai gana rimtas klausimas, apimantis tiek kito žmogaus gyvybės atėmimą, tiek savosios praradimą. Pagalvojau apie tai padiskutuoti su savo mentoriumi iš Malaizijos, nigeriečiu šeichu, dėstančiu islamo mokslus mano buvusiame universitete. Pats mėginau argumentuoti, kad dalyvauti tokiame kare galima, nes tikriausiai nėra pasaulyje valstybės, kuri būtų labiau persekiojusi musulmonus, už Rusiją. Žinojau, kad panašiu pagrindu totoriams buvo paaiškinta, jog jie gali jungtis prie ukrainiečių kariuomenės dar karo pradžioje. Tikriausiai panašiu pagrindu totoriai jungėsi ir prie Vytauto Didžiojo Žalgirio mūšyje.
Tačiau šeichas nežiūrėjo į tai, kaip labai svarbų dėmenį. Veikiau, jis pasakė, kad jeigu tai tavo žemė, kurioje gyveni, negali sėdėti rankų sudėjęs. Tu privalai ją ginti. Kitaip tariant, anot šeicho, mano islamiška pareiga ginti Lietuvą kyla ne iš tapatybės kaip musulmono, kariaujančio prieš islamui priešišką šalį, o iš to, kad esu lietuvis ir tai mano kraštas.
Tai taip pat parodo, kad priklausimas tam tikram kraštui ir tautai reiškia atsakomybę. Jeigu būdamas lietuviu, turiu atsakomybę ginti Lietuvą, tai ką jau kalbėti apie paprastesnius dalykus, kaip rūpinimąsi jos gerove ir aplinka, pagarbą jos žmonėms, istorijai ir simboliams? Ne viena Pranašo Muchamedo tradicijų kalba apie naudingumą aplinkiniams. Kartą jis pasakė, kad mylimiausias Dievui žmogui yra tas, kuris naudingiausias kitiems. Taip yra, nes Dievas teikia Savo malonę visiems, o geras ir naudingas žmogus tampa tosios malonės įrankiu ir, tam tikra prasme, Dievo vietininku. Žiūrint iš šios perspektyvos, patriotiškumas yra neatsiejamas nuo islamo.
Žinoma, kaip ir bet kuri kita idėja, tautiškumas ir patriotiškumas gali būti iškreiptas. Jis gali virsti puikybe, o puikybė yra visų žmogaus nuodėmių motina. Koranas apibūdina Šėtono kritimą kaip jo puikybės pasekmę. Todėl islamas taip pat išbrėžia tam tikras ribas, kad tautiškumas nevirstų šovinizmu. Kaip sako pradžioje pateiktos Korano eilutės likusi dalis: „Iš tiesų, geriausi iš jūsų priešais Dievą yra dievobaimingiausi.“ Islame žmogaus vertė skaičiuojama ne pagal tai, kokiai tautai jis ar ji priklauso, o pagal atsidavimą Dievui. Nors tauta yra svarbi kiekvieno asmens dalis, ji negali tapti kitų žmonių niekinimo ar menkinimo priežastimi. Didžiavimasis savo kultūra neturi reikšti svetimų kultūrų menkinimo.
Būtent čia ir slypi islamo požiūrio į tautiškumą grožis. Islamas leidžia žmogui mylėti savo kraštą ir įpareigoja jį savo gimtinės atžvilgiu. Tačiau taip pat užkerta kelią savo kilmės pavertimui garbinamu stabu. Jis leidžia didžiuotis savo kalba, istorija ir papročiais, neprarandant pagarbos kitų žmonių šaknims. Mūsų skirtumai yra ne kliūtis gyventi darnoje, bet viena iš Dievo kūrinijos grožybių. Todėl aš esu tiek musulmonas, tiek lietuvis, ir abu identitetai man brangūs. Galiausiai, visada pravartu prisiminti, kad Jėzus Kristus gimė tame pačiame regione, iš kurio atėjo ir islamas, bei Dievą vadino aramėjiškai – Alacho vardu.
Paulius Abdul Hakimas Bergaudas
