Europos Sąjunga ir jos fondai yra pelningos gūžtos pseudokontorėlėms ir įstaigoms bujoti, mažiausiai kreipiant dėmesį į nuolatines kalbas dėl biurokratinio aparato mažinimo.
Ypač mažuose miesteliuose, kaip Jurbarkas, kur centrinė valdžia labai retai atvyksta paragauti plokštainio ir cepelinų, savi giminaičiai išsidalina postus ir šlamančius pingėlius tarpusavyje, be konkursų, viešų diskusijų, o svarbiausia – privalomo atsiskaitymo pilietinei visuomenei praktika neegzistuoja.
Atrodytų, kontoros pavadinimas – Verslo ir turizmo informacijos centras – kalba pats už save. Jis turėtų teikti informaciją verslininkams, turistams, vykdyti krašto paveldo žinomumo sklaidą.
Kadangi Jurbarke demokratinės procedūros neveikia ir komunikavimas su bedarbystės kamuojamu demosu yra bevertis laiko švaistymas, panelytės be kompetencijos ir vadybinės patirties fotografuojasi, „selfinasi“, metai iš metų aušina burnas niekinėm demagogijom apie laivelių prieplauką, krantines, lynus per Nemuną į Šakių rajoną.
Kai visa tai reikia argumentuoti skaičiais, kaštais, pridėtinės vertės svarba, prasideda lyrinio epo kūrimas ir tenka sprukti iš vietos bendruomenių susirinkimų po nepatogių mokslininko Valdo Rakučio klausimų apie „tariamą Rojaus kelią“ iš Jurbarko į Kauną, kuomet nematyti nei nuorodų, nei įamžinimo ženklų, nei stendų, jaukių kavinukių poilsiautojams, kokios yra Belgijoje, Latvijoje, Slovakijoje.
Europos Sąjungos klerkai puikiai išmokino biurokratus taškyti pinigus ne socialinėms reikmėms plėtoti, skatinti aktyvių jaunų mokslininkų veiklą, finansuoti jų išradimus, mokslinius veikalus, bet dotuoti visokias netgi su Konstitucijos nuostatomis nesuderinamas organizacijas, agentūras.
Nuo 1992 metų spalio 25 Konstitucija Lietuvoje visiškai nekeista, ir esminis punktas, kad mokslas, medicina, švietimas priklauso valstybei, o ne lobistams, dar nepakeistas.
Pasidairykime, kokia painiava ir destrukcija vyrauja Švietimo ir mokslo sektoriuje. Ugdymo plėtotės centrai, Nacionalinė švietimo agentūra, egzaminų centras, korepetitoriai, toliau pats kipšas nusilaužtų sprandą ir kojas.
Bet viskas čia modeliuojama, kaip tame liaudies posakyje, kur daug auklių ir vaikas be galvos.
Mokytojas sąmoningai paverstas ne kūrėju, o paklusniu statutiniu liokajumi. Ir jis pats bijo ministerijai, ekspertams pasakyti, kad tik jis išmano ugdymo procesą ir gali rašyti straipsnius, kurti vadovėlius, išlaikyti periodinius leidinius.
Koks tikslas kiekvienais metais keisti egzaminus užduotis, moksleivius murkdyti strese, nežinomybėje?
Istorijos egzaminų klausimai yra su klaidomis, žinant, kad tai yra preciziškiausia, humanitarinio jautrumo reikalaujanti disciplina.
Jau garvežio išradėjas, pasirodo, nebe Stefensonas, o Stevensonas, raketos konstruktorius – Semenavičius, o Anušausko monografijos apie rezistenciją – pirminis istorijos šaltinis!
Kada žmonės – pedagogai, tėvai, mokiniai, mokslininkai – turės sprendžiamąją galią Lietuvoje ir pasakys „Stop“ pinigų taškymams ir beverčių etatų steigimui? Valstybinės kainų komisijos pirmininkas nesugeba peržiūrėti kylančių kainų šuolių ir teikti rekomendacijų Vyriausybei, ekonomistams, tačiau už hemorojaus auginimą, trinant pasturgalį kėdėje, dar gauna padorų atlyginimą.
