Išorinės grėsmės akivaizdoje kyla pagunda nuvertinti klausimus apie savos visuomenės pagrindus. Mūsų atveju pagrindinė išorinė grėsmė – Rusija, o visuomenės pagrindai – moraliniai, kultūriniai ir socialiniai principai, sudarantys egzistencinę, prasminę ir tapatybinę šios visuomenės struktūrą.
Deja, Rusijos problema gali išlikti dar gana ilgai. Tai priklausys nuo Lietuvos, Europos ir viso Vakarų pasaulio suvokimo, jog Rusiją reikia ne reformuoti, ne transformuoti, o išformuoti. Užuot naiviai kliovusis eiline Rusijos demokratizacija, po kurios visada seka autoritarizmas ir imperializmas, reikia investuoti į Rusijos pavergtąsias tautas ir jų kovą už savas suverenias valstybes. Bet suprantama, kad ši kova užtruks.
Mums gi pagrįstai kyla klausimas: kam reikalinga Lietuvos valstybė? Negi tik tam, kad būtų antiteze kam nors kitam, kad ir tai pačiai Rusijai? Neiginys šioje schemoje – aiškus, bet koks teiginys?
Jei Lietuvos valstybės paskirtis – užtikrinti lietuvių titulinės tautos gyvavimą, drauge su kitomis istorinėmis tautinėmis bendrijomis, viskas kaip ir aišku. Bet, jei titulinė tauta tirpsta perėjūnų jūroje, koks skirtumas, bus ar žus Lietuvos valstybė? Kas trukdys margaspalvei miniai jungtis prie kitos valstybės?
Dešinėje valstybė suvokiama kaip kultūrinis junginys. Kairėje – kaip ekonominis. Užtai keistai skamba kai kurių dešiniųjų lyderių kvietimai atidėti kultūrinius karus geresniems laikams. Anot Edmundo Berko (Edmund Burke), valstybė ir visuomenė gali gyvuoti ir su silpna ekonomika, jei tik stipri kultūra.
Maža to. Stipri kultūra greičiau atves prie stiprios ekonomikos nei ekonomika – prie kultūros, ką pagrindė Maksas Vėberis (Max Weber) ir Danielis Belas (Daniel Bell). Požiūris, kad kultūriniai karai nėra svarbūs, veda prie to, kad pati kultūra nėra svarbi, o tai jau žingsnis į seną „gerą“ marksizmą, kur ekonomika – politikos pagrindas, o kultūra – tiktai antrareikšmis antstatas. Kairei tai atleistina. Dešinei – tikrai ne.
Jei karai vyksta ne dėl kultūros, ne dėl moralės, ne dėl idėjų, tai jie vyksta tiktai dėl galios ar turtų. Taip politika tampa vulgari ir materialistinė. Tada ji – tiesiog beprasmė. Paradoksalu, jog tos pačios jėgos, kurios kviečia išeiti už kultūrinių karų ribos, nuolat pabrėžia vertybinę užsienio politiką. Kokias vertybes galime siūlyti kitoms šalims, jei savo pačių valstybėje ir visuomenėje vertybes keičiame interesais?
Pretenzijos į vertybinį neutralumą prieštarauja konservatyviai mąstysenai. Anot E. Berko, pats politikos pagrindas yra dorybės ir sveikas protas, taigi – vertybinės charakteristikos. Vertybinis neutralumas – tai liberalų šūkis, nuosekliausiai išplėtotas Džono Rolso (John Rawls). O svarbiausia, kad toks neutralumas tėra fikcija. Atsitraukus dešinei, į jos vietą ateina kairė. Laisvės vardu įsitvirtina nuožmi tironija, kaip Džastino Trudo (Justin Trudeau) Kanadoje. Atsitrauksi mūšyje – gali pralaimėti ir karą.
Tik visuomenėje, kurioje iš tiesų svarbi gyvybė nuo pat užsimezgimo, kur šeima yra atvira gyvybei, o ne hedonistiniams polinkiams, kur protėvių paveldas ir ateities kartų pergalės sudaro tęstinę grandinę, atsiskleidžia prasmė gyventi ir kurti savo valstybę. Kultūra be valstybės įmanoma. Valstybė be kultūros – vargu. Kultūriniai karai vyksta. Neutralumo pasirinkimo juose nėra. Telieka rinktis, kas kurioje pusėje.
Žinoma, kultūroje, kaip ir bet kurioje kitoje žmogaus būties srityje, yra pirmaeilių ir antraeilių dalykų. Pati kultūra apima mokslą, religiją, etiką ir estetiką. Iš jų tiktai etika gali ir turi būti politikos objektas. Religija – aukščiau politikos, mokslas – plačiau, o estetika – žemiau. Kovoti dėl muzikos stilių, šukuosenų, aprangos detalių ar sporto klubų simbolikos yra beprasmiška. Visa tai – asmeninio pasirinkimo reikalas.
Religija yra asmeninis žmogaus santykis su jo dievybe ar dievybėmis. Tai nėra politikos sritis. Mokslas taip pat išeina už politikos ribų. Visi bandymai politiškai reguliuoti žiniją ir jos apmąstymus veda prie intelektualinės diktatūros, kur draugiškai susitinka bolševikai, naciai ir daugelis liberalų, tik ne konservatoriai. Politikai gali reguliuoti tik etiką. Ir tik viešąją etiką. Privati etika – privatus reikalas.
Viešumas prasideda ten, kur vienas sutinka kitą. Ir kur vienas daro įtaką kitam. Laisvas laisvų žmonių pasirinkimas privalo sustoti ten, kur kitas žmogus pagrįstai prieštarauja arba stokoja pasirinkimo. Negimusio žmogaus gyvybė yra svarbesnė nei jo motinos komfortas. Prigimtinės šeimos konceptas, kuriantis gyvybę, yra svarbesnis nei lytinių hedonistų instinktas demonstruotis ir būti pripažintiems. O tauta, kaip ir šeima, turi savo namus, ir teisė juos išsaugoti savo ainiams – svarbesnė nei klajūnų užgaida apsistoti bet kur.
Žmonių bendruomenės laikosi ne ant ekonominio, bet ant kultūrinio pagrindo. Negelbės jokios demografinės priemonės, diegiamos per ekonomiką, jei toliau bus žlugdomas kultūrinis šeimos ar tautos konceptas. O be šeimos nėra ir tautos. Todėl kultūrinis karas su lytiniu hedonizmu yra ne mažiau svarbus nei masinės migracijos kontrolė. Šeimos ir tautos vertybės papildo vienos kitas. Ir politikai čia dar turės darbo.
Siekiai sutaikyti priešingas moralines ir kultūrines stovyklas vardan menamos bendruomenės yra naivūs. Bendruomenė pagrįsta santykiais, o santykiai – konkrečiu vertybiniu ir pasaulėžiūriniu turiniu. Jei nėra tokio turinio, tai nėra ir bendruomenės. Bandyti į vieną visumą sulieti normatyvinius žmones ir hedonistus, patriotus ir kosmopolitus yra tas pats, kas ieškoti bendro vardiklio tarp patriotų ir vatnikų.
Naivu tikėtis, kad kairieji įvertins dešiniųjų nuosaikumą. Priešams „per daug“ niekad nėra „gana“. Jie nurims tik tada, kai tapsi vienu iš jų. Arba tiesiog išnyksi. Esminis klausimas – ar dešinieji pasirengę išnykti? O gal jie sutinka nuolat žengti įkandin kairiųjų revoliucionierių, tik šiek tiek vėluodami? Ar vis dėlto dešinė turi, ką pasakyti šiuolaikinei visuomenei iš savo varpinės? Drąsiai ir autentiškai?
Jei apskritai yra prasmės dėl ko nors kariauti, tai tiktai dėl kultūros. Visa kita – žema ir kvaila. Kultūriniai karai – tai karai tarp šviesos ir tamsos, jei tik šios pusės teisingai identifikuojamos. Būtent kultūra apibrėžia, ką reiškia žmogui būti žmogumi. Jei tai nėra priežastis gyventi ir kovoti, tada tokios priežasties išvis nėra.
