Tokios absurdo ir chaoso perpildytos vyriausybės Lietuva neturėjo. Tarpusavio rietenos, darkymaisi viešai eteryje… Dabar tuščią darbą vykdanti Socialinės apsaugos ir darbo ministerija pasiūlė Nobelio premijos vertą rekomendaciją, kaip padidinti gimstamumo rodiklius.
Bus organizuota akcija, vyks visuotinė diskoteka. Taip savaime atsiras poros, na ir, žiūrėkite, jos ims meilikauti, kaip gandrai lizduose, ir akušerijos-ginekologijos skyriai bus perpildyti būsimais tėveliais ir mamytėmis.
Tokio projekto pavydi net Naujosios Vilnios prestižinė ligoninė, glaudžianti „Napoleonus“, „Cezarius“ ir kitokius sutrikusios psichikos pacientus.
Senyvo amžiaus žmonės ne veltui sako, kad šitokias nesąmones kurpia tik idiotai ir neturintys, ką prasmingo nuveikti avantiūristai.
Valstybėje yra tiek spręstinų problemų, kad nors vežimu vežk.
Tačiau, kai tu sąmoningai nuskurdini, suskaldai tautą, padarai ją pasyvią be gilaus kritinio mąstymo, sunaikini mokslą, švietimą, kultūrą, socialinės gerovės modelį, rinkėjus laikai kvailelių statuse, primetinėti šizofreninius pasiūlymus vyriausybei yra garbės ir prestižo reikalas.
Kaip į tai reaguoja užsienio ekspertai, nesužinosime, nes mes apskritai neturime tam skirtų laidų ir periodikos. Vietiniai mokslininkai dirba individualiai ir konformistiškai, laukia orios senatvės, bijodami pabūti oponuojančia puse valdžios direktyvoms.
Po koronos pandemijos žmonės tapo išskirtinai pikti, irzlūs, kerštingi, gyvenantys nežinioje ir šia diena.
Jaunimo socializacija yra labai žemo lygio. Jie mieliau renkasi socialinius tinklus, negu komunikavimą tarpusavyje, o pažinčių portalai deklaruoja nešvankybes.
Mokykla yra statutinė tarnaitė, nieko bendo neturinti su edukologija ir ugdymo procesu, biurokratijos ir nereikalingos rašliavos archyvas.
Mokytojai nebereaguoja į egzaminų klausimus, parengtus visokių pseudoagentūrų su klaidoms, patys bijo smurto atvejų, fizinio susidorojimo.
Mokymo programos yra efemeriškos, scholastiškos, neatitinkančios praktinio ugdytinio parengimo gyvenimui.
Nebėra vertybinės šeimos, kaip visuomenės mentoriaus, sampratos, aiškinimo apie toleranciją, patriotiškumą, nyksta diskusijos, debatai, ekspedicijos, stovyklos.
Kita vertus, liberalai deklaruoja piliečio teises ir laisves, todėl šnekos apie kažkokius tai perteklinius modelius, iš esmės tai yra bevertis laiko gaišimas.
Turi atgimti bendravimo kultūra, šeimos sociologijos kursai, reikia dalintis patirtimi iš kaimyninių šalių kaip Sakartvelas, kur nėra vietos patyčioms, senelių namų net nesurasime.
Kas yra šeima, kaip ji kuriama, ką gali pasiūlyti valstybė abiturientui, kodėl mokslas, švietimas, medicina tapo privataus verslo objektu, nors Konstitucijoje pataisos nepadarytos?
Kiek valstybė pajėgi yra skatinti jaunas šeimas įsigyti būstą, studijuoti, stažuotis, kvalifikuotis, koks yra jaunųjų mokslininkų, tyrėjų poreikis šaliai? Kodėl provincijoje uždaromos ligoninės, bendruomenės centrai?
Štai, kur yra problemų sprendimo instrumentai, o ne iš „lempos“ kuriami anekdotai, keliantys juoką ir nuostabas.
