Mes, lietuviai, stebėtinai gabūs iškasti ką nors neigiamo apie žmogų, jeigu jis – ne mūsų komandoje. Priešingai, savo komandos nariams esame pabrėžtinai atlaidūs, kai jie apsišiukšlina. Tai rodo grįžimą į gentinę-klaninę visuomenę, kuriai toli iki konsoliduotos tautos. Trūksta supratimo apie bendrą komandą – Lietuvą.
Dar sovietų laikais vaikų darželyje vykdavo žaidimas: mūsų stalas laimėjo. Taip šaukdavo darželinukai, pirmieji suvalgę šeimininkutės paruoštus pietus. Tai primena dabartinių alternatyviųjų partijų vadukus, kurie stebi sisteminėse partijose vykstančius pokyčius, suprasdami, kad kai kas gali įgyvendinti jų politiką be jų. Savanaudiškas partinis interesas keliamas aukščiau deklaruojamų idėjų, kurios tokiems tėra instrumentai.
Panašumas glūdi ne tik tame, jog dažnos alternatyvios partijos aktyvas tilptų už vieno didesnio stalo. Esmė ta, kad šios užstalės erdvė ir yra suvokiama kaip Lietuva. Visa kita Lietuva turi atsiversti, atšliaužti keliais ir pabučiuoti sandalą vieninteliam tikrajam vadui ir gelbėtojui. Priešingu atveju tai visai ne Lietuva. Nes kas yra Lietuva, žino tik vadukas ir gelbėtojas su savo ištikimąja užstalės gvardija.
Vyresni lietuviai dar atsimena karus tarp kaimų, o vėliau – ir tarp miestų kvartalų. Šie karai dabar perkeliami į politiką. Provincija prieš sostinę ir atvirkščiai. Kai kas kalba apie dvi Lietuvas, kai kas jų įžvelgia dar ir gerokai daugiau. Iš dalies tai – demokratijos kaina: kiekvienas gali turėti savo tautos ir valstybės viziją.
Natūralu, kad viena vizija prieštarauja kitai ir kad priešingos pozicijos atstovas laikomas priešininku. Problema ta, kad vieni kitus priešais laiko panašių arba net identiškų pozicijų šalininkai. Tai rodo viena: idėjos jiems nėra tikslas, o tiktai priemonė, siekiant daug primityvesnių tikslų: valdžios, įtakos, galios.
Partines, regionines, socialines priešpriešas dar papildo religinės. Vietoje garbingos ir atviros diskusijos tarp skirtingų religijų matome bandymus grįsti savo religijos teisingumą politine jėga. Lyg Dievas būtų toks silpnas, kad jam reikėtų politikų užtarimo. Nukenčia tiek politika, tiek religija. Politikoje mažėja demokratijos, religijoje – autentiškumo. Asmeninį ryšį su Dievu keičia politinė konjunktūra ir prisitaikymas prie stipresnio.
Naujas lietuviškas filmas „Tadas Blinda. Pradžia“ perkūrė sovietų laikų „Tado Blindos“ pasakojimą. Ponai ir liaudis susivienija, suvokę lietuviai esą, įsisamoninę, kad ne jie vieni kitiems priešai, priešai – maskoliai. Šiandien, iš vienos pusės grasant Rusijos imperializmui, iš kitos – Vakarų globalizmui ir leftizmui, tautos vienybė įgauna ypatingos reikšmės. Neatsižvelgę į tai liksime tik statybine medžiaga svetimam galios rūmui.
Nėra prasmės kviesti vienybei priešingų Lietuvos ir pasaulio vizijų atstovų. Čia nėra apie ką vienytis. Bet, pasak apklausų, didžioji lietuvių dalis pasisako už lietuvišką Lietuvą, prigimtinę šeimą ir Tautų Europą. Tai – didžiulis lietuvių tautos potencialas, šiandien suskaldytas į atskiras ir tarpusavyje supriešintas gentis. Priešas supranta šį potencialą ir jo bijo. Todėl daro visa, kad lietuvių dauguma laikytų vieni kitus priešais.
Tauta nėra vienalytis darinys. Vargu, ar kada tokia buvo ir vargu, ar kada nors bus. Joje buvo ir bus įvairių genčių. Esminis klausimas – ar šios gentys pajėgs susivienyti apie bendras idėjas ir idealus. Lietuvos valstybės vienytojas Mindaugas turėjo savo receptą kunigaikštukams, kurie vengė vienytis. Vargu, ar šį receptą galima pritaikyti demokratijos sąlygomis. Dabar sprendžia ne valdovas, o tauta. Bet ar tapsime tauta?
Yra būdas ja tapti. Tam reikia pasiųsti asmeniniais ir grupiniais interesais besirūpinančius vadukus šunims šėko pjauti. Vienijantis apie idėjas ir lyderius, kuriems svarbiausia – idėjos. Visi giedame Tautinę giesmę, kuri baigiasi žodžiais: vardan Tos Lietuvos vienybė težydi! Kai įsisąmonsinime šiuos žodžius, išauš nauja era. Tautos ir valstybės era. Genčių epocha baigėsi sulig ankstyvaisiais viduramžiais. Nėra jokio reikalo į ją grįžti.
Yra daug Lietuvos vardo kilmės versijų. Nežinia, ar istoriškai tiksliausia, bet vertybiškai teisingiausia versija – kad Lietuva reiškia sulietą, suvienytą, sutelktą genčių sąjungą. Mums šiandien yra, apie ką lietis. Apie konservatyvią, tautišką klasikinės doros ir darnos idėją. Apie bendruomenių bendruomenę. Tad ženkime lemtingą žingsnį. Nuo genties prie tautos. Prie valstybės. Prie Lietuvos. Težydi vienybė. Vardan Tos.
