Ar tebereikia lietuvių patriotams kovoti dėl pavardžių rašymo tik valstybine kalba? Visų pirma, reikėtų pabrėžti, jog šių eilučių autorius pats yra kilęs būtent iš tos bendruomenės, kuri dabar vadinama lenkų tautine mažuma. Kodėl sakau „dabar“? Nes didelė dalis dabartinių Lietuvos lenkų protėvių neturėjo aiškios tautinės tapatybės iki pat 20 amžiaus vidurio, o kalbą, kuria jie šnekėjo, vargu ar galima pavadinti lenkų kalba ar bent jos tarme.
Nepaisant tapatybinės bei sociologinės painiavos, tos grupės etninė kilmė seniai nėra paslaptis nei mokslininkams, nei šia tema besidomintiems. Tiek Lietuvos, tiek Gudijos teritorijoje, ypač – senosiose katalikiškose parapijose, gyvena daugiausiai suslavėjusių vietinių baltų palikuonys.
Apie ankstesnį baltų ir lietuvių kalbinį sluoksnį liudija vietovardžiai, vandenvardžiai, tarmių medžiaga ir pats kalbų kaitos pobūdis. Tuo metu paprastas pasakojimas apie kokią nors masinę lenkų kolonizaciją iš etninės Lenkijos šių procesų nepaaiškina. Faktiškai ne vienam mokslininkui šiandien net į galvą neateitų kokius nors Valkavisko, Gardino ar Šalčininkų lenkus tiesiog apibūdinti kaip iš Lenkijos atsikėlusius vakarų slavus.
Bet viešoji diskusija labai toli nuėjo nuo istorijos ir kalbotyros faktų ir remiasi emocijomis, politinėmis realijomis (kaip jas įsivaizduoja tie ar anie politikai) ir santykiais su kaimynine Lenkija – nė vienas iš faktorių nepadeda išspręsti problemos, o tiktai stiprina nacionalinių mitologijų dominavimą… Nors apie ką aš kalbu, kokių gi mitologijų? Juk tame lauke veikia tik vienas žaidėjas, o kitas (Lietuvos pusė) tik pasyviai reaguoja ar gana isteriškai pabrėžia valstybinės kalbos mokėjimo būtinumą, dažniausiai – su nuliniu rezultatu.
Šiuo požiūriu Lietuvos politika atrodo paradoksali. Valstybė pirmiausiai sutinka su prielaida, kad dalis jos autochtoninių gyventojų yra kitos nacionalinės bendruomenės diaspora, o paskui desperatiškai bando pataisyti ar sulietuvinti išorinius tos tapatybės atributus. Kitaip tariant, pirmiausiai be kovos atiduodamas klausimas „kas tu esi?“, o tada prasideda ilgametė kova dėl klausimo „kokiomis raidėmis užrašyti tavo pavardę?“. Turinys pripažįstamas svetimu, tačiau dėl formos kovojama taip, tarsi nuo jos priklausytų valstybės likimas.
Aš neketinu ignoruoti Konstitucijos, tačiau norisi pakeisti fokusą ar net išprovokuoti tam tikrą reakciją… Galų gale, o koks skirtumas, kokia kalba parašytos pavardės ar užrašai, kai vietiniai čiabuviai įsivaizduoja esą migrantų palikuonys, o lietuvių kalba nebesieja jų su protėviais, o lieka tik valstybinės prievartos rudimentu? Ar taip įsivaizdavo Pietryčių Lietuvos likimą Antanas Smetona ar Jonas Basanavičius? Ar apie tai rašydavo šviesaus atminimo akademikas Zigmas Zinkevičius? Ar jie turėjo mintyse buką, priverstinį pavardžių rašymą lietuvių kalba, visiškai nesirūpinant tuo, su kokia istorine bendruomene save sieja pats tos pavardės savininkas?
Problema – ne lenkų kalboje, ir net ne trijose raidėse, o daug giliau – ji glūdi žmogaus sieloje. Mano protėviai kažkada perejo prie lenkų tapatybės ir kalbos ne todėl, jog kažkas iš sostinės atvažiavo su inspekcija, ir tuo labiau – ne todėl, kad tai buvo kažkokia „valstybinė kalba“. Polszczyzna (liet. – lenkiškumas) buvo Dievo ir bažnyčios kalba, bajoriškumo ir civilizacijos atributas, todėl nereikia žiūrėti į lenkų kalbos atsiradimą išimtinai per brutalios polonizacijos optiką (kurios irgi, be jokios abejonės, būta).
Taigi, reiškinys, atėjęs „per sielą“, negali būti išstumtas per įstatymus ir, tikriausiai, neturi būti stumiamas. Nei Adomas Mickevičius, nei Teodoras Narbutas, nei Mykolas Romeris nemokėjo lietuviškai arba vos galėjo susikalbėti, bet siejo savo kilmę, šeimos istoriją ir asmeninį likimą visų pirma su Lietuva ir jos tauta. Būtent lenkų kalba 19 amžiuje atsiranda lietuviškas tautinis romantizmas, kuris tik paskui buvo adaptuotas ir išverstas į lietuvių kalbą. Bet dėl nacionalizmo ir tarptautinių santykių perepetijų lenkiškai kalbantis litvinas tapo „tautinės mažumos atstovu“, nuo to ir prasideda Rytų Lietuvos tragedija.
Šiuo požiūriu žmogus su Mickevičiaus laikų litvino savimone Lietuvai gali būti nepalyginamai artimesnis už nepriekaištingai lietuviškai kalbantį ir valstybinės kalbos egzaminą aukščiausiu balu išlaikiusį žmogų, kurio istorinėje vaizduotėje patriotizmo pavyzdžiai yra Zygmuntas Šendzielažas-„Lupaška“ ar Armija Krajova. Pirmasis gali nemokėti nė sakinio bendrine lietuvių kalba, tačiau suvokti Lietuvą kaip savo istorinę tėvynę, jos praeitį – kaip savo tautos praeitį, o save – kaip tos pačios istorinės bendruomenės tęsinį. Antrasis gali taisyklingai kirčiuoti, išlaikyti visus egzaminus ir be klaidų užpildyti kiekvieną valstybinį blanką, tačiau jo istorinė vaizduotė gali būti suformuota visai kitos nacionalinės tradicijos.
Štai čia ir atsiskleidžia mechaninio „integracijos“ supratimo absurdiškumas. Lietuvių kalbos mokėjimas yra gebėjimas, o ne tapatybė. Kalbos egzaminas gali patikrinti linksniavimą, žodyną ir sintaksę, tačiau jis negali atsakyti į klausimą, ką žmogus vadina „mes“. Galima gauti dešimtuką iš valstybinės kalbos ir Lietuvos bei Lenkijos XX amžiaus konfliktus vis tiek matyti išimtinai per lenkų nacionalinės atminties perspektyvą. Lygiai taip pat galima kalbėti lenkiškai ir jausti istorinį ryšį pirmiausia su Lietuva. Būtent todėl Mickevičiaus „Litwo! Ojczyzno moja!“ Lietuvos tapatybės klausimui gali pasakyti daugiau negu tobulai išlaikytas lietuvių kalbos egzaminas.
Šiandien prioritetai apskritai stovi aukštyn kojomis. Mechaninis kalbos mokėjimas iškeliamas aukščiau tapatybės ir savimonės, kurių Lietuvos valstybė per daugiau nei tris nepriklausomybės dešimtmečius taip ir nesugebėjo įtikinamai pasiūlyti. Kaip idealas iškeliamas abstraktus „lojalus pilietis“, kuris moka mokesčius, laikosi įstatymų ir prireikus kalba lietuviškai, tačiau iš esmės gali laikyti save kitos tautos atstovu Lietuvos teritorijoje. Bet tautą sudaro ne kažkokie „piliečiai“, ją sudaro bendro likimo ir misijos idėja. O „tautinė mažuma“, žiūrinti į lietuvius, geriausiu atveju, kaip į kaimyninį etnosą, gali mokėti visas šio pasaulio kalbas, įskaitant visas lietuvių kalbos tarmes bei šnektas, ir jomis užrašyti savo pavardes, bet ji amžinai liks svetima lietuvių tautos idėjai ir misijai.
