Žmogaus psichika sudėliota taip, jog dauguma žmonių save laiko jei ir ne tobulais, tai bent pakenčiamais. Gal net šiek tiek geresniais nei įsivaizduojamas vidutinis žmogus. Tai – senas, geras savisaugos instinktas. Jei žmogus save laiko iš esmės blogu, tai kvalifikuojama kaip patologija, kurią paslaugiai siūloma gydyti.
Žmonių pasaulyje gero žmogaus savimonė gali būti netgi teisinga. Nuo absoliutaus gėrio iki absoliutaus blogio tvyro milžiniškai platus spektras, kuriame esama geresnių ir blogesnių. Problema kyla susidūrus su absoliuto idėja. Kaip tik dėl to daugelis savimi patenkintų žmonių šios idėjos vengia.
Dar antikoje buvo žinoma idėja, iš naujo prikelta gyvenimui Vasilijaus Kliučevskio: geras žmogus – ne tas, kuris daro gera, o tas, kuris nedaro blogo. Ši mintis kiek sofistinė: iš tiesų geras žmogus turėtų daryti gera ir vengti blogo. Bet teisinga antroji minties dalis: jei gyvenime esame padarę nors vieną blogą darbą, jau nesame iš tiesų geri. O dabar: kuris garbingas žmogus galėtų pasigirti gyvenime išvengęs bet kokio blogio?
Dar didesnę problemą nurodo Dievo idėja, kai absoliutų gėrį ir teisingumą suvokiame kaip gyvą esybę, aukščiausią iš visų esybių, kuri galų gale teis kiekvieną gerutį ar blogiuką. Įsivaizduokime žmogų, kuris perveda per gatvę senutę, o po to iš kitos senutės kišenės ištraukia piniginę. Pagal matematinę logiką toks žmogus gėrio ir blogio spektre turėtų būti laikomas neutraliu. Bet pagal teisinę logiką jis būtų nuteistas.
Net ir priešingu atveju – jeigu jo geras darbas būtų paskesnis nei blogas, toks žmogus būtų nuteistas. Galbūt jo bausmė būtų palengvinta, bet ji būtų. Tad kodėl manome, jog Dievo teismas turėtų būti lengvesnis nei žmonių? Ar todėl, kad Dievas yra geras? Bet į gerumą įeina ir teisingumas. Absoliutus gėris atsiriboja nuo bet kokio, net paties menkiausio, blogio štricho. Net vienas blogas darbas užkerta kelią pas Dievą.
Tai – blogoji žinia. Geroji – tokia, jog Dievas Jėzaus Kristaus asmenyje pats prisiėmė bausmę už mūsų blogį. Tai – didieji mainai: jis prisiėmė mūsų nuodėmes, mums atiduodamas savo teisumą ir šventumą.
Savimi patenkinti žmonės galvoja: aš pats iš savęs esu gana geras žmogus, jei kam reikia Atpirkėjo, tai toms padugnėms, kurios daug blogesnės už mane. Iš tiesų tos tariamos ar esamos padugnės kartais būna arčiau tiesos nei savimi patenkinti menami teisuoliai. Padugnės dažnai bent jau suvokia esą padugnės.
Jei į Kristų žiūrėsime plačiame religinių, moralinių ir filosofinių idėjų spektre, jo mokymas mažai kuo išsiskiria. Auksinę taisyklę – elkis su kitais taip, kaip norėtum, kad būtų elgiamasi su tavimi – žinojo dar Konfucijus. Dorybę kaip gyvenimo pagrindą suvokė jau Sokratas. O Gautama Buda su savo meile ir pagarba bet kokiai gyvybės formai bent iš pažiūros kėlė net aukštesnius standartus nei Kristus.
Kristų iš kitų mokytojų išskiria ne tiek moralinis idealas, kiek asmens tapatumas šiam idealui. Kristus nugyveno padorų žmogišką gyvenimą be jokios nuodėmės ir atidavė šį gyvenimą mums.
Dievo buvimas, Kristaus istoriškumas ir jo dieviškumas reikalauja platesnio formato nei vienas straipsnis. Jei kas tiki, kad materija pati iš savęs įgavo organizuotą formą, gyvybę ir sąmonę, debatams su šiuo tikėjimu reiktų ilgesnės diskusijos. Kalbant apie Kristaus istoriškumą reiktų atsižvelgti, jog šaltinius apie jį nuo aprašomo laiko skiria mažesnis laikotarpis nei daugelio graikų klasikų tekstų nuorašus nuo jų autorių. O tuose šaltiniuose aiškiai sakoma, jog Dievas buvo Žodis, tas Žodis tapo kūnu ir buvo lygus Dievui.
Dievo ir Kristaus idėjas galima pagrįsti kaip labiau tikėtinas negu ne. Bet jos nėra visiškai akivaizdžios. Kur yra akivaizdybė, ten nėra laisvės. Nesame laisvi pripažinti ar atmesti gravitacijos dėsnį: jis tiesiog yra. Galbūt Dievas sąmoningai paliko mums laisvę juo tikėti arba jį atmesti, kad tikėjimas taptų dorybe.
Krikščionybę iš kitų religijų išskiria ne tiek moralinis mokymas: kaip jau minėta, yra daugybė moralinių mokymų, kurie nėra blogesni už krikščionybę. Krikščionybės išskirtinumas glūdi tame, kad visos kitos religijos yra žmogaus keliai pas Dievą, o krikščionybė – tai Dievo kelias pas žmogų.
Daugelyje religijų žmogus turi užsidirbti atlygį pas Dievą. Krikščionybėje „atidirba“ pats Dievas. Šis Dievo įdirbis nėra moralės pakaitalas: priešingai, Kristumi įtikėjęs žmogus įpareigojamas tobulėti. Bet šis tobulėjimas – veikiau dieviškojo priėmimo padarinys nei priežastis. Mums visiems – ir laikantiems save geručiais, ir blogiukais – reikalingas impulsas iš aukščiau, kad artėtume prie mums skirto idealo.
Jeigu jau esate bet kurios krikščioniškos konfesijos ar denominacijos atstovas, nėra būtinybės ją keisti. Bet gali būti poreikis keisti savo būties centrą. Jei krikščionybę išpažįstate tik todėl, kad taip priimta Jūsų šalyje ar taip tikėjo Jūsų protėviai, Jums reikalingas asmeninis santykis su Kristumi. Kad ir trumpa malda: „Viešpatie Dieve, ačiū Tau už Tavo malonę. Jėzau Kristau, priimu Tavo auką už mano nuodėmes. Būk mano gyvenimo valdovas dabar ir per amžius. Amen“.
Priėmus idealą į savo būtį pastaroji kinta. Kaip? Kiekvieno asmens kelias – savitas. Kas vyksta vieno žmogaus gyvenime, kito gyvenime gali reikštis visiškai kitaip. Bet yra kai kas universalaus. Sąlytis su absoliutu per tą, kuris įkūnijo absoliutą mūsų žmogiškoje prigimtyje. Kiekvieno. Geručio ar blogiuko.
