Žmonės taip dažnai painioja tautą su liaudimi, kad kyla įspūdis, jog tautininkai – didžiausi priešininkai konservatoriams. Juk konservatoriai atstovauja elitui, o tauta siejama su apatiniais visuomenės sluoksniais.
Šie stereotipai tokie gajūs, kad Lietuvos lenkas, priskiriantis save lietuvių tautininkams, klausia – kas iš tautininkų palaiko konservatorius, tarsi tautininkai ar konservatoriai būtų tik politinės „chebros“, lemiančios šių sąvokų reikšmes. Savo ruožtu jaunųjų konservatorių atstovas, adoruojantis Sodomos kultūrinį paveldą, peikia tautininkus, patogiai užmiršdamas, jog jo paties partijoje veikia Tautininkų frakcija.
Iš tiesų tautininkai yra prieštara ne konservatoriams, o liaudininkams. Tauta yra sąmoninga žmonių bendruomenė, jungiama bendros kultūros ir savimonės. Liaudis – tik biomasė. Atsitiktinių žmonių sankaupa, atsitiktinai gyvenanti apibrėžtoje teritorijoje ir vartojanti toje teritorijoje vyraujančią kalbą.
Vedant tinkamoms asmenybėms ir susiklosčius palankioms sąlygoms iš liaudies galima nulipdyti tautą. Bet dažnu atveju biomasė ir lieka biomase, iš kurios kitos – stipresnės – tautos lipdo savus konstruktus. Šiandien Lietuvoje pakanka žmonių, kurie kalba lietuviškai, bet iš tiesų priklauso rusų politinei tautai. O dar kiti liaudies atstovai jaučiasi Europos, bet ne Lietuvos politine tauta. Pagaliau, didžiausia masė yra žmonės, kuriems apskritai nusispjauti į politines kategorijas. Jie gyvena savo buitinį gyvenimą kaip masės individai.
Todėl, kai sąmoningi piliečiai gina Lietuvos politinės bendruomenės teisės pirmenybę, savo teisę į iš protėvių paveldėtą žemę, teisę spręsti savus reikalus pagal savo politinę valią ar apibrėžti, kokius žmones priimti į savo bendruomenę, galima be klaidos pasakyti, jog čia kalba ir veikia tauta. Sąmoningi piliečiai yra tikrasis šalies gyventojų elitas, o toks elitas ir yra tikroji tauta. Čia konservatizmas ir nacionalizmas sutampa. Galima ginčytis tik dėl to, iš ko tauta kyla, bet aišku tai, kad padrika masė nėra tauta.
Tautininkas pasakys, jog tautoje gimstama. Konservatorius gali pasakyti, jog į tautą galima įstoti, kaip į partiją, religinę bendruomenę ar visuomeninę organizaciją. Pastaroji traktuotė palieka atvirą klausimą apie atsakomybę ir pareigą: kas sutrukdys šiandien save priskirti vienai tautai, o rytoj – visai kitai, jei ne ištikimybė savo protėviams? Kilmė nėra vienintelė priežastis priskirti save tautai, bet ji – pagrindinė.
Liaudžiai nusišvilpti į protėvius, kaip ir į palikuonis. Ji gyvena čia ir dabar. Todėl tautininkui pirmiausiai rūpi paties žmogaus kokybė, o liaudininkui – jo gyvenimo sąlygų kokybė. Tautininkas rūpinasi dorove, liaudininkas – gerove. Tarp tautininkų ir liaudininkų glūdi praraja. Vieniems rūpi galva, kitiems – pilvas.
Kai kalbame apie populizmą, jis visada orientuotas į liaudį. Nacionalizmas – į tautą. Nacionalizmas glaudžiai susijęs su konservatizmu. Be konservatizmo nacionalizmas nėra tikras. Be nacionalizmo konservatizmas nėra pilnas. Kosmopolitinis konservatizmas ir progresyvistinis nacionalizmas yra oksimoronai. Nors progresas yra žmogaus ir visuomenės raidos būtinybė, progresyvizmas yra agresyvi dekonstrukcinė ideologija, kurios leitmotyvas – istorinių ryšių nutraukimas.
Tautininkas ir konservatorius, išlaikantys savo pasaulėžiūrinį autentiškumą, sutiks, kad kiekvienas iš mūsų tėra jungiamoji grandis tarp savo protėvių ir palikuonių. Istoriškai, kultūriškai ir socialiai izoliuotas individas yra liberalizmo, o ne konservatizmo idėja. Konservatorius iškelia ne individą, o asmenybę, kuri yra darnios bendruomenės dalis – savarankiškas, bet į visumą orientuotas subjektas.
Nacionalistas, atitrūkęs nuo konservatizmo, rizikuoja pereiti į totalitarizmą, kur minia užgožia asmenybę. Konservatorius, atsiribojęs nuo nacionalizmo, lengvai tampa įrankiu liberalizmui ar net komunizmui. Konservatizmo esmė yra saugoti. Ką gi, jis ir saugo. Vieną arba kitą ideologiją. Sovietų žlugimo etape konservatoriais vadinti komunistų reakcionieriai. Šiandien kai kurie konservatoriai saugo liberalizmą.
Baisu ne tai, kad liaudis egzistuoja. Baisu tai, kad liaudis rinkiminėje demokratijoje lemia tautos likimą. Žmonės, išsiilgę pigios dešros, nusveria tuos, kuriems rūpi dvasinės ir dorovinės vertybės.
Politika nėra tik interesų kova. Rimta politika pirmiausiai yra idėjų kova. Tad esminis klausimas – kuri idėja taps lemianti. Liaudies ar tautos idėja. Pilvas ar smegenys. Dorybės ar gerovė.
