Nukritus „geležinei uždangai“, rusai palaipsniui išsivažinėjo po visą pasaulį. Vieni susituokė su užsieniečiais, kiti tiesiog pakeitė gyvenamąją šalį, na, o kai kas už Rusijos ribų liko visiškai sąmoningai. Ir dabar laiko „gynybą“.
Nesvarbu, kiek metų praėjo – penkeri, dešimt ar trisdešimt, – daugelis rusų Lietuvoje, Latvijoje ar Estijoje išlieka ištikimi šaliai, kurioje patys pasibjaurėjo gyventi. Jie pragmatiškai nusprendė, kad švara geriau už purvą, o komfortas malonesnis už nepriteklių, tačiau kartu puoselėja patriotizmą savo tolimai Tėvynei, slėpdamiesi nuo jos užsienyje.
Per visus šiuos metus ir dešimtmečius jie turėjo begalę galimybių palikti nemalonią svetimybę ir grįžti į gimtuosius namus. Tai galėjo padaryti ne tik Baltijos šalių rusai, bet ir gyvenantys visame pasaulyje: Vokietijoje ir Prancūzijoje, Italijoje ir JAV.
Tačiau viena yra demonstruoti patriotizmą žodžiais, formuojant priešišką „penktąją koloną“ juos priglaudusioje žemėje, ir visai kas kita – lygios dangos šaligatvius iškeisti į duobes bei ištrupėjusį asfaltą, privačius namus – į ankštus, skurdžius butukus, o sutvarkytus kiemus su gėlėmis ir fontanais – į šiukšlynus.
Bet svarbiausia – jie nėra pasiruošę iškeisti tegul ir santykinę, bet vis dėlto demokratiją į griežtą despotiją. Nes būtent jų kritikuojamuose Vakaruose galima be baimės pasisakyti prieš valdžią, o štai Rusijoje atpildas už bet kokį nesankcionuotą nusičiaudėjimą bus akimirksniu greitas, kruvinas ir žiaurus.
Tačiau norėtųsi suprasti: kokio tikslo siekia ši išsklaidyta rusų patriotų minia Vakaruose?
Kad Rusija vėl sukurtų imperiją, vis toliau ir toliau plisdama po pasaulį?
Tai reiškia, kad dabar klestinčios teritorijos bus paverstos tokiais pat apleistais šiukšlynais?
Po Rusijai įvestų sankcijų žmonės su nuostaba sužinojo, kad, pasirodo, Rusija negamina nieko savo! Nuo lėktuvų iki higienos priemonių! Nė viena, net ir žemės ūkio produkcijos rūšis, joje nėra visiškai savarankiška.
Rusų pasididžiavimo ženklu tapo tai, kad doleris kainuoja „tik“ devyniasdešimt rublių, o ne atvirkščiai. Tai yra, jis suprantamas kaip apgailėtinas, apčiupinėtas saldainio popierėlis, kurio niekam nereikia.
Nepaisant to, daugelis rusų vieningai žada išgyventi net ir skurde, be vaistų ir maisto produktų.
Kam? Dėl kokio tikslo? Kokius idealus jie gina? Pykčio ir agresijos idealus?
Pažvelkime, kokius argumentus pateikia rusofilai.
„Ukraina norėjo užpulti pirma“, – sako rusų patriotai.
Nežinia, kas ko norėjo, bet užpuolė Rusija.
Ar Ukraina turi branduolinį, biologinį ar kitokį ginklą? Juokinga klausytis. Nors net jei tai ir būtų tiesa, kodėl Rusijos Federacijai rūpi svetimi reikalai? Tegul pasirūpina savimi. Kadangi Rusijoje jos prezidentas tuo nuolat grasina visam pasauliui, ir net po Krymo užgrobimo spaudai prisipažino buvęs pasiruošęs panaudoti branduolinį ginklą – matyt, vadovaudamasis principu: „jei neatiteks man, neatiteks niekam“. Ir kad geriau išlaisvinti Krymo rusus nuo gyvybės, nei atiduoti kitiems.
Rusijos prezidentas pasiruošęs žemę aplieti savų ir svetimų krauju.
Jei paimtume domėn tik istoriją su Rusijos įvykdyta Krymo okupacija, įsivaizduokime: turite senelį, kuris, jūsų nuomone, neapdairiai padovanojo kaimynui brangų daiktą. Ar tai reiškia, kad turėtumėte įsiveržti pas kaimyną ir reikalauti dovanos atgal? Beje, kiek draugų jums po to liktų?
Ar verta stebėtis, kad žmonių, tiesiog užjaučiančių Rusiją, skaičius sparčiai mažėja?
O rusai Baltijos valstybėse ir kituose pasiturinčiuose pasaulio kampeliuose yra patogioje bei saugioje opozicijoje savo gyvenamosioms šalims, puikiai žinodami, kad jiems už tai nieko nebus. Juk ir tiesa – jie, galų gale, ne Rusijoje.
