Šio straipsnio pavadinimas nėra atsitiktinis, nes be tautinio pagrindo sąvoka „laisvė“ tampa pernelyg abstrakčia. Būtent nepavykusios tautinės valstybės trauma yra išskirtinis baltarusių nacionalinio sąjūdžio bruožas, kuris skiria jį ne tik nuo lietuvių ir latvių, bet ir nuo ukrainiečių.
Pastaruoju metu Lietuvoje išgarsėjo taip vadinamas litvinizmas, tai yra – lietuvių tautos neigimas, sumaišytas su teritorinėmis pretenzijomis, ir viduramžių Lietuvos vaizdavimas kaip išimtinai baltarusių tautinės valstybės.
Kritikuoti akivaizdžią nesąmonę nėra nei laiko, nei noro, tačiau sunku sutikti su kai kuriais Lietuvos politikais, kaip Vytautas Sinica, pasak kurių visi tautiškai nusiteikę baltarusiai iš principo yra Lietuvos priešai ir tik ir laukia valandos X, kad „susigrąžintų“ Vilnių.
Problema yra tai, kad lietuviškojoje erdvėje apie santykius su gudais dažniausiai pasisako arba atvirai nekompetentingi visų įmanomų klausimų „ekspertai“, arba paprasti informaciniai parazitai (kaip Dominykas Čivilis), kuriems bet koks baltarusių ir lietuvių susitarimas reiškia tiesioginę grėsmę prarasti visuomenės dėmesį, prie kurio, matyt, jie labai pripratę…
Bet koks ištikrųjų gali būti Lietuvos vaidmuo šitame procese? Mano manymu, visi bandymai kovoti su „Pahonios“ naudojimu, kartu su kitais isteriškais veiksmais, jokio rezultato iš principo suteikti negali, nes: 1) sukelia vien neigiamą reakciją net tarp lojalių Lietuvai baltarusių; 2) tiesiogiai prieštarauja lietuvių nacionalizmo tradicijai, nes lietuvių tautinio judėjimo tėvai su Jonu Basanavičiumi ir Antanu Smetona priešakyje nė žodžio nebuvo pasakę prieš gudų teisę naudoti viduramžių Lietuvos herbą drauge su lietuviais.
Lietuva, kaip įvykusi tautinė valstybė, turėtų į tą klausimą žiūrėti kaip į galimybių lauką, per kurį galima sugrąžinti (bent dvasine prasme) didžiąją istorinės Lietuvos erdvę, kurioje, be jokios abejonės, esama ir lietuvių etninių žemių, iš kurių, beje, kilo absoliuti dauguma baltarusių tautinių veikėjų.
Taigi, versija, kad gudai – vien stačiatikių rusėnų palikuonys, neturintys nieko bendro su pagoniška ir vėliau – katalikiška lietuvių tradicija, neatlaiko jokios kritikos.
Iš to natūraliai išplaukia gyvybinis poreikis atgaivinti tarp baltarusių tą pirminį baltiškąjį pradą, kas šiuo metu tik patraukliai skamba, bet yra vienintelis įmanomas būdas išspręsti istorijos konfliktus. Tai įgyvendinus, klausimas, „kokia kalba šnekėjo Vilniaus ir Gardino gyventojai 19- tame amžiuje“, tampa nebereikšmingas, nes visas kalbines grupes jungia bendra praeitis bei kilmė, nebekalbant apie politinės istorijos peripetijas, kur ir vienos, ir kitos populiacijos protėviai šimtmečius kovojo su bendrais priešais ir tarpusavy neturėjo jokių „etninių ribų“.
Akivaizdu, kad toks susitarimas reikalauja rimtos evoliucijos iš abiejų pusių – tuo būdu tautiškumas turi išstumti nacionalizmą, kad ir kaip prieštaringai iš pirmo žvilgsnio tai beskambėtų. Be jokios abejonės būtent siauras nacionalinis egoizmas dažniausiai tampa mūsų konflikto priežastimi. O paradoksas yra tai, jog egoistas galų gale strategiškai pakenkia ir savo paties interesams, nes visas jo mąstymas pripratęs prie trumpalaikių sprendimų paieškos.
Vos ne klasikinis šito reiškinio pavyzdys yra bandymai uždrausti baltarusiams naudoti viduramžių Lietuvos heraldiką, nors Vytis Gardine, Vitebske ar net Smolenske liudija ne „istorijos pavogimą“, o milžinišką istorinės Lietuvos vaidmenį visame regione. Aišku, negalima leisti absurdiškų spekuliacijų apie „žmudzinus ir letuvisus“, bet tam efektyviai užkirsti kelią galima tik valdant procesą, o ne kuriant eilinius skandalus, ką labai mėgsta ponas V. Sinica ir jo pakraipos žmonės.
Tiek baltarusių, tiek lietuvių istorikų, politikų bei visuomenės veikėjų tikslas turėtų būti abi tautas jungianti idėja, paremta ne tik politikos poreikiais, bet ir etnografija, kalbotyra, archeologija. Būtent šiuose moksluose slypi bendras paveldas, kuris yra aktualus maždaug pusei šiuolaikinės Rytų Europos, tai yra – visose senovės baltų žemėse.
Niekam ne paslaptis, jog liberalų politika, 2020 metais kviečiant Baltarusijos opoziciją į Vilnių, beveik nesukūrė ilgalaikės strategijos. Kita vertus, dalis nacionalistų savo retorika dar labiau apsunkino ir taip trapų dialogą. Todėl Lietuvai šiandien reikia ne emocinės reakcijos, o aiškios nacionalinės strategijos: tokios, kuri gintų Lietuvos interesus, bet kartu skatintų Baltarusijoje formuotis tautinę, europietišką ir nuo Rusijos istorinės įtakos išsilaisvinusią valstybę.
Tokia Baltarusija būtų ne grėsmė Lietuvai, o vienas svarbiausių jos ilgalaikio saugumo veiksnių. Dabar gi Lietuvai kelia grėsmę ne litvinistai, ką jie ten berašytų, o paprasta sovietinė „svoloč“, kuriai nei Vytis, nei baltai-raudonai-balta vėliava nėra reikalingi.
