Nežinia, ką galvoja žmonės, atsinešę kiaulės galvą prie šventovės ir skandavę: Lietuva! Gal tai reiškia: Lietuva – kiaulėms? Aišku tik tiek, kad jų Lietuva nėra Antano Smetonos ar Sąjūdžio Lietuva. Šioje gerbiamos visos teisėtos religijos ir jų bendruomenės. O ši akcija verta Julijaus Štraicherio, nes net Jozefui Giobelsui ji būtų pernelyg vulgari. Žmogus, turintis savyje šventybę, gerbia ir kito žmogaus šventybę.
Asmeniškai pažįstantis kai kuriuos šio performanso dalyvius žinos, kad jie tikrai nėra jokie Rusijos agentai, sąmoningai kompromituojantys Lietuvą, kaip teigia kai kurie interpretatoriai.
Priešingai, daugelis jų – nuoširdūs patriotai. Deja, intelektualinis, kultūrinis ir politinis ribotumas juos paskatino darbui, kuris išties naudingas Rusijai. Dabar ji visam pasauliui klykia apie fašistus pribaltus. O kai kas Vakaruose ir patikės.
Taip smogtas didelis smūgis Lietuvos tarptautiniam prestižui ir saugumui. Kam sąmoningi agentai, kai patys lietuvių patriotai iš kvailumo daro tą darbą, kuriam agentus reikėtų specialiai ruošti ir apmokyti?
Jei kas gali būti blogiau nei pats performansas, tai kai kurių dešiniųjų inteligentų reakcijos. Vienas klausia, ar Lietuvoje dar galima įsigyti kiaulienos, išvengiant kaltinimų užgaunant kokią nors religinę bendruomenę. Kitas sako, kad įžeistus musulmonus reikia atversti į krikščionybę, kad kiaulės galva jiems sietųsi tik su gardžia šaltiena. Trečias džiūgauja, kad rytoj kiaulininkai sėdės Seime ir priiminės įstatymus.
Sunku prisiminti atvejį, kad užgauliojimai pakeistų užgautojo dvasinę savimonę ar pasaulėžiūrą. Veikiau priešingai. Radikalumas iššaukia radikalumą. Puolamas žmogus tampa piktas ir sunkiai prognozuojamas.
Lietuva dar mena laikus, kai išpuolių aukomis būdavo krikščionys protestantai ar kitos disidentinės religinės bendruomenės, kaip „Tikėjimo žodis“, Jehovos liudytojai, Romuva. Ko tik nėra apie juos prišnekėta. Ir kad per pamaldas ištvirkauja, ir kad skatina žudytis, ir kad vykdo Rusijos užduotis. Dabar taikinys – musulmonai. Neskirstant jų į teisėtai veikiančius vietinius žmones ir atvykėlius iš svetur.
Islamas Lietuvoje veikia jau daugelį šimtmečių. Visąlaik draugiškai sugyvenome. Žinoma, jog masinė svetimšalių invazija yra grėsmė bet kuriai tautinei valstybei. Tik čia nėra skirtumo, kokią religiją tie atvykėliai išpažįsta. Krikščionis iš Ganos vis tiek yra atėjūnas, o Lietuvos musulmonas yra jos musulmonas. Tie politikieriai, kurie sutapatino migracijos problemą su tariama religijos problema, dar atsakys istorijai.
Išpuoliai vyksta ir prieš tradicinius krikščionis. Praėjusiais metais kairiųjų radikalų grupė „Siena“ socialiniame tinkle pasigyrė nuotrauka, kur sudarkyta krikščioniška šventvietė – trys Vilniaus kryžiai. Dėl provokuojančių antisemitinių ir antilietuviškų užrašų ant šio istorijos paminklo kreiptasi į Lietuvos teisėsaugą, bet sulaukta tik atsako, jog nėra nustatyti fiziniai nusikaltėliai. Nors juridinis asmuo – aiškus.
Kai žmogus virsta kiaule, patyčios tampa norma. Kai kas šiame teiginyje įžvelgs radikaliąją kairę. Ne vienas paklaus – gal jau ir iškrypėlius toleruosime? Tai, kad vieną ar kitą problemą kelia kairieji, nėra įrodymas, kad pati problema formuluojama klaidingai. Kažkada kairieji reikalavo visuotinės balsavimo teisės, geresnių darbo sąlygų, šiandien šiomis teisėmis naudojasi ir mėgaujasi ir dešinieji.
Iškrypėliai ieško vulgarių malonumų. Tikintys žmonės ieško Dievo, tiesos ir gėrio. Tai, kad šiandien jie to ieško kitais keliais nei mes, nėra pagrindas kitatikius niekinti ar žeminti. Religinės diskusijos turi vykti, bet jos turi būti abipusiai pagarbios. Jei akcija būtų vykusi prieš migraciją, tai būtų suprantama ir teisėta. Lygiai taip pat teisėta būtų diskusija, kuris tikėjimas teisingesnis. Bet išpuoliai prieš religiją, išpažįstamą tiek Lietuvos patriotų totorių, tiek etninių lietuvių atsivertėlių, tik tos atsineštos kiaulės galvos ir verti.
Ar už šį performansą turėtų būti baudžiama? Ko gero, taip. Kaip ir už trijų kryžių išniekinimą, kurį galimai bando dangstyti Lietuvos teisėsauga, gavusi politinį „ukazą“ palikti ramybėje kairiuosius. Dešiniųjų akcijos vertinamos kur kas griežčiau. Nepritarimas ar kritika yra viena, šventybės išniekinimas – kas kita.
Padėtis, kai Lietuvos totorių sukurtomis ar jiems skirtomis šventovėmis disponuoja atvykėliai, gali būti laikoma problemiška. Lygiai kaip ir padėtis, kai Lietuvos ortodoksų šventovės, statytos dar laisvoje Lietuvoje, priklauso Maskvos, o ne Konstantinopolio patriarchatui. Juk laisvos Lietuvos ortodoksai buvo pavaldūs Konstantinopoliui. Šiuo klausimu dirba politikai, kuriems tokios akcijos tiktai trukdo. Maža abejonių, jog dalis Seimo narių gali susilaikyti nuo reikiamų sprendimų, vengdami sąsajų su chuliganais.
Tai, ką išvydome vykstant prie Kauno mečetės, tėra daug didesnės problemos fragmentas. Mūsų politinė visuomenė jau seniai įteisino patyčias. Tik įteisino jas selektyviai. Kai tyčiojasi ir šmeižia Algirdas Ramanauskas, tada „vsio zakonno“. Kai ką nors vulgaraus ar klaidingo pasako Artūras Orlauskas – teisinis ir socialinis pasmerkimas. Smerkiame ne patyčias, ne šmeižtą, ne vulgarumą. Smerkiame oponentą.
Naivūs vyrukai, surengę vulgarų spektaklį, tėra mūsų kaip visuomenės produktas. Ir mes kaip tauta privalome sau atsakyti – ar leisime Lietuvai galutinai sukiaulėti?
