Dažnai tenka girdėti pasaką, jog rusai – išskirtinai geri, širdingi, netgi dvasingi žmonės, kurie (prašom nesijuokti) myli tėvynę ir nori ją padaryti geresnę. Skirtingai nei bedvasiai Vakarai ir jų (tiesiog fe) gražus gyvenimas. Inteligentiški, kartais – neblogai išsilavinę žmonės visiškai rimtai pateikia tai kaip tiesą.
Nemaloniausia tai, kad šie Rusijos piliečiai pabuvoję Europos šalyse, bet putotomis lūpomis pasakoja, koks apgailėtinas Stokholmas ir kiek jis prastesnis nei nuo Vakarų architektūrinių šedevrų nukopijuotas Piteris, o turgavietės lygio įvairiaspalvė Maskva nuostabesnė už dieviškąją Italiją.
Regint, kaip Suomija baigia statyti gynybinę sieną nuo tų „širdingųjų“, norisi papasakoti epizodą su pažįstamais „geraisiais“ rusais, kurie taip įnirtingai kovoja už savo išskirtinumą. Prieš daugelį metų teko keliauti su turistine grupe į Suomiją ir Švediją. Kelyje atgalios visi perėjome suomių muitinę ir susėdome dviaukščiame autobuse. Šis pajudėjo neutralia juosta.
Iki Rusijos sienos liko keletas metrų. Bet nuvažiuoti iki jos nepavyko, nes, lenkdamas autobusą, mirgėdamas visomis ugnimis, lėkė suomių pasieniečių automobilis. Likus metrui iki sienos, mašina elegantiškai pasisuko ir stabtelėjo, užkirsdama autobusui kelią. Iš jos, suglumusiai besišypsodama, išlipo rusų pasaulio atstovė, kurią banaliai užmiršo savi. Dingusia turiste nepasirūpino nei palydovai, nei kaimynai.
Tik „pikti“ suomiai, užuot skėstelėję rankomis ir pasiūlę žingsniuoti namo pėsčiomis, griebėsi tokio rizikingo žingsnio. Įdomu, kad būtent ši madam šiandien aktyviai kovoja už rusų pasaulio gerumą ir dvasingumą, kuo jie taip skiriasi nuo siaubingųjų Vakarų, pasišlykštėjusi ir susiraukusi dėl jų grožio. Matyt, sava iškasta duobė – artimesnė.
