Usama ibn Munkidas, vienas garsių kryžiaus žygių laikotarpio arabų poetų ir diplomatų, savo memuaruose aprašė įstabų nutikimą. Anot Usamos, jis susidraugavo su vienu frankų riteriu taip artimai, kad šis pradėjo į jį kreiptis brolio vardu. Norėdamas pasitarnauti Usamai, riteris pasiūlė, grįždamas į tėvynę, kartu paimti ir jo sūnų. Kryžiuotis teigė, kad Prancūzijos karalystėje išmokys jį išminties, vyriškumo ir visų kitų tikram vyrui svarbių dalykų.
Usama, išgirdęs pasiūlymą, pašiurpo. Jis gerai žinojo, kad jo gimtinė – didžioji Sirija – buvo daug labiau pažengusi nei tuometinė Prancūzijos karalystė.
Jo sūnaus gyvenimas namuose buvo neapsakomai geresnis negu tas, kuris jo lauktų kartu su frankais. Jau nekalbant apie higieną (Usama baisėjosi kryžiuočių nešvara). „Mano sūnaus paėmimas į nelaisvę nebūtų tokia didelė nelaimė, kaip jo pasiuntimas į frankų žemes“, pagalvojo Usama.
Tačiau, kaip priklauso džentelmenui, Usama nenorėjo įžeisti savojo draugo ir sugalvojo pasiteisinimą: „Prisiekiu, tai buvo ir mano mintis! Tačiau negalėjau jos įgyvendinti, nes jo močiutė, mano mama, taip jį myli, kad neleido jo vestis kartu, kol neprisiekiau, kad parvesiu jį namo“, paaiškino Usama. Tada, ir ši detalė – labai svarbi, riteris paklausė, ar jo motina vis dar gyva? Usamai atsakius teigiamai, jis tarė: „Tuomet privalai jai paklusti“.
Šis prieš devynis šimtus metų įvykęs nutikimas yra puiki ryšio tarp islamo ir krikščionybės iliustracija. Usamos draugas buvo kilęs iš visai skirtingos kultūros ir krašto. Tačiau jis priėmė jo pasiteisinimą, nes instinktyviai suprato paklusnumo motinai svarbą. Tiek islamo, tiek krikščionybės tradicijoje paklusnumas tėvams yra viena didžiausių dorybių, o nusižengimas jiems – viena didžiausių piktadarysčių.
Taip pat ši istorija atskleidžia ir abejų tradicijų sekėjų džentelmeniškumą. Riteris, kad ir nelabai suprasdamas, kokį prastą pasiūlymą davė, troško gero Usamai. Usama tuo metu norėjo atsilyginti gėriu ir neįskaudino savo kitatikio bendražygio. Čia vertėtų pabrėžti, kad visa tai įvyko ne taikos, o karo metu, kai kryžiuočiai buvo okupavę tas pačias žemes, iš kurių Usama buvo kilęs.
Šioje vietoje būtų galima tęsti apie tai, kaip Usamos istorija problematizuoja konvencinį požiūrį į kryžiaus žygius kaip į religinį karą. Kiekvienas, nors kiek giliau pastudijavęs šį periodą, labai gerai žinos, kad šis europiečių nuotykis nė iš tolo neįtelpa į jokį nuoseklų „religinio konflikto“ apibrėžimą. Tačiau šiandien norėčiau į tai pažvelgti iš daug žemiškesnės ir praktiškesnės mums – šiandien gyvenantiems krikščionims ir musulmonams, pusės.
Usamos istorija primena, kad net tada, kai krikščionys ir musulmonai gyvena susipriešinimo aplinkybėmis, jie geba atpažinti vieni kituose tai, kas kilnu. Neatsitiktinai abi religijos vadinamos abraomiškomis. Abi tradicijos gerbia Mozę ir kitus biblinius pranašus, kviečia į dievobaimingumą, maloningumą, atgailą ir pareigą rūpintis ne tik savimi, bet ir aplinkiniais. Visi iš dešimties biblinių Dievo įsakymų yra tiek pat svarbūs ir musulmonams. Krikščionybės ir islamo tradicijos moralę apibrėžia kone vienodai.
Islamo ir krikščionybės požiūriai į šeimos etiką ir lyčių roles yra labai panašūs. Tas pats galioja ir požiūriui į gyvybę. Nors islamo teisė gyvybę apibrėžia kiek liberaliau nei krikščioniškoji (ankstyvos stadijos embrionas nėra laikomas žmogumi, kadangi tikima, kad sielą žmogus įgauna kiek vėliau), konservatyvi krikščionių pozicija yra daug artimesnė islamui negu liberalus abortų leidimas.
Tiesa, kad islamiškų šalių įstatymai dažnai nurodo sunkią bausmę už pranašo Muchamedo įžeidimą. Tačiau tik nedaugelis atkreipia dėmesį į tai, kad analogiška bausmė tose šalyse taikoma ir už Jėzaus, Marijos sūnaus, ar jo motinos paniekinimą. Neperseniausiai ir krikščioniškojoje Europoje už Jėzaus įžeidimą grėsdavo rimta bausmė.
Apie islamo ir krikščionybės bendrystę būtų galima dar labai daug parašyti. Iš tiesų, šios tradicijos nėra tik artimos. Jos – broliškos. Čia turėtume užduoti klausimą, kodėl šioms tradicijoms būnant tokioms artimoms, šiandien Europos krikščioniškoji dešinė yra taip nusistačiusi prieš musulmonus?
Patys musulmonai, patikėkite manimi, labai džiaugtųsi matydami stiprių ir daug vaikų turinčių krikščionių šeimų klestėjimą Europoje. Kartą Kembridže, surengus diskusijų apie islamą staliuką, prie mūsų priėjo vienas vyriškis ir nusijuokęs paaiškino, kad esame ne tame mieste, nes Kembridžas – krikščioniškas. Kaip būtų gerai, jeigu jis būtų teisus! Per paskutinį žmonių surašymą Jungtinėje Karalystėje paaiškėjo, kad krikščionys nebesudaro nei 50% visų gyventojų.
Didžioji dauguma Karalystės bažnyčių tėra muziejiniai artefaktai. Tam pačiam vyriškiui parodžiau, kad kitoje turgaus, kuriame turėjome staliuką, pusėje, yra iš bažnyčios padaryta kavinė. Tai turėtų kiekvieną krikščionį skaudinti daug labiau nei bet koks Kembridže gyvenantis musulmonas.
Iš tiesų tai skaudina ir musulmonus, kurių šventraštyje parašyta: „Jeigu Dievas nebūtų atgrasęs kai kurių žmonių kitais, būtų sunaikinti vienuolynai, bažnyčios, sinagogos ir mečetės, kuriose Dievo vardas minimas dažnai“ (Koranas 22:40). Krikščioniškame mieste bažnyčia nebūtų tapusi kavine. Tai įvykti galėtų tik mieste, kuriame įsigali ateizmas. Krikščioniškas Kembridžas būtų daug artimesnis islamui ir todėl mielesnis musulmonams. Tačiau toks jis nėra.
Visų didžiausiam nusivylimui, Kembridžas ir Jungtinė Karalystė nėra išimtis. Veikiau tai yra taisyklė. Europa turi naujas religijas. Materializmas, hedonizmas, nihilizmas, išvardinant tik kelias. Visos jos priešingos tiek islamui, tiek krikščionybei.
Prie to dar galima pridėti ir kitą mums bendrą priešingybę – Rusijos imperiją. Mes, lietuviai, gerai žinome, ką reiškia turėti carą ant savo sprando. Dar geriau tai žino Centrinės Azijos ir Kaukazo musulmonai, dažnai po caro botagu gyvenę ilgiau ir daug stipresnius to botago kirčius pajautę. Tas pats galioja ir kalbant apie sovietus ir jų palikuonę – Rusijos Federaciją. Ukrainoje šiandien vyksta karas dėl noro išeiti iš Rusijos įtakos. Ilgai dėl to kovojo ir musulmonai, tačiau nesėkmingai. Dalis jų vis dar Rusijos sudėtyje, kiti – po jos sparnu.
Vienas uzbekas yra man pasakojęs, kaip dauguma jo tautiečių bijo melstis Vilniuje esančiuose islamo centruose, nes, neduok Dieve, juos suseks policija ir tėvynėje tiek jie, tiek jų šeimos turės problemų. Uzbekistanas, kaip žinia, yra musulmonų daugumos šalis. Tą patį galima pasakyti ir apie Tadžikistaną. Lietuvoje yra ne vienas tadžikas pabėgėlis, bėgęs būtent dėl religinio persekiojimo. Tiek Uzbekistano, tiek Tadžikistano politika prieš religiją yra niekas kitas, kaip sovietų palikimas.
Kai pirmą kartą pamačiau „Make Russia Small Again“ marškinėlius, iš karto pamaniau, kaip gerai tai būtų! Kol kiti matė mažą Rusiją, pats tame mačiau laisvas Centrinės Azijos ir Kaukazo musulmonų šalis. Dėl to buvo įdomu matyti kai kuriuos Lietuvos politikus kalbančius apie imigrantus iš Centrinės Azijos kaip galimą pavojų dėl to, kad jų bendroji kalba – rusų. Juk jie moka rusiškai dėl tos pačios priežasties, kaip ir vyresnioji lietuvių karta – dėl ilgai trukusios brutalios okupacijos.
Ir visomis šitomis nedėkingomis aplinkybėmis krikščionių ir musulmonų tradicijų abipusis džentelmeniškumas yra kone visiškai užmirštas. Būtent dėl to Usamos istorija, nepaisant to, kad tokie džentelmeniški susidūrimai tarp krikščionių ir musulmonų yra neatsiejama mūsų tradicijų dalis, skamba taip fenomenaliai.
Ar nebūtų vertinga pagalvoti apie šios tradicijos atgaivinimą? Taip, yra daug dalykų, dėl kurių nesutarsime. Tačiau nereikia dėl visko sutarti, kaip Usamos istorija parodo, kad būtų galima vieniems kitus gerbti. Ir nereikia dėl visko sutarti, kad būtų galima kartu dirbti, saugant tai, kas bendra.
Paulius Abdul Hakimas Bergaudas
