Kai sakoma „rusai“, dažniausiai turima galvoje tauta, kaip istorinis subjektas. Bet politine prasme tiksliau kalbėti apie rusus kaip apie žmonių masę, kuri per amžius konstruota kaip imperija ir funkcionavo pagal imperinę logiką. Tai – principinis skirtumas.
Ištisus šimtmečius valstybėje, kuri žinoma kaip Maskvos carystė, Rusijos imperija, Sovietų Sąjunga, taip pat ir dabartinėje Rusijos imperijoje valdžia formavo politinę kultūrą, pagrįstą pavaldumu centrui ir valdovo sakralizavimu. Caras ar „gensekas“, prezidentas ar premjeras, figūros keitėsi, principas liko: aukščiausia valdžia – už kritikos ribų, o jos sprendimai interpretuojami kaip istorinė būtinybė.
Ekspansija ir karas, pagal šį modelį, nėra jokia išimtis. Tai – imperinio režimo legitimavimo įrankiai ir vidinės mobilizacijos būdai. Karinė retorika tampa konsolidacijos mechanizmu, o išorinė agresija – vidinės kontrolės stiprinimo priemone. Tokiomis sąlygomis gyventojai įtraukiami remti sprendimus, kurie niokoja aplinkines teritorijas ir pažeidinėja tarptautines normas.
Istoriškai šioje imperijoje vyrauja valdžios vertikalė, kur sprendimo galia koncentruojama viršūnėse, o visuomenės lygmeniu formuojasi įprotis prisitaikyti, teisinant centro veiksmus. Tai sukuria savotišką efektą: kolektyvinį dalyvavimą be kolektyvinės sprendimo galios, gyventojai tampa ištekliais – demografiniais, kariniais, politiniais ir ekonominiais.
XXI a. karas prieš Ukrainą eilinį kartą parodė šio modelio tvarumą. Jėgos sprendimų palaikymas, agresyvios išorinės politikos priėmimas, pasirengimas taikstytis su tarptautine izoliacija tęsia ankstesnę tradiciją. Kalbama apie „rusų tautinį charakterį“ kaip apie biologinę duotybę. Ir apie politinę sistemą, kuriančią autoritarinę struktūrą ir formuojančią atitinkamą lojalumo kultūrą.
Jei sieksime objektyvios charakteristikos, būtina analizuoti būtent institucinę valstybės konstrukciją ir šio modelio mechanizmus be mitų ir be pateisinimų.
Ekspansija kaip egzistencijos būdas
Nuo XVI a. Maskvos carystė, vėliau – Rusijos imperija, o po to – ir Sovietų Sąjunga kūrėsi per teritorinę plėtrą ir vietinių tautų naikinimą. Štai – vos keletas apibendrintų faktų:
– Kazanės ir Astrachanės chanatų užkariavimas;
– Sibiro įsisavinimas ir kolonizacija;
– Ilgametis Kaukazo karas;
– Vidurinės Azijos pajungimas;
– Lietuvių ir lenkų sukilimų užgniaužimas;
– Autonomijų likvidavimas ir priverstinis integravimas.
Rusiška ekspansija anaiptol nėra koks nors šalutinis efektas. Tai – rusiškos valdžios legitimacijos mechanizmas. Teritorinė plėtra reiškė imperinio centro stiprėjimą ir išteklių perskirstymą metropolijos naudai. Tai – klasikinė imperinė schema: centras valdo, periferija už tai moka.
Prievarta kaip administracinis įrankis
Imperija sistemingai taikė prievartą: ne kaip išimtį, o kaip pagrindinį valdymo metodą. Pavyzdžiai:
– Baudžiava iki pat 1861 m. veikė kaip institucionalizuota valstiečių pavergimo forma;
– Politinės bausmės ir tremtys buvo norma;
– Josifo Stalino laikais vyko masinės represijos, ištisų tautų deportacijos, susidorojimai net be teismo.
Tarp visuotinai ištremtų tautų – Krymo totoriai, čečėnai ir ingušai, oiratai-kalmukai, sacha-jakutai.
Teroras buvo pagrindinis valdžios konsolidacijos metodas. Tai užfiksuota istorijos archyvuose ir demografiniuose tyrimuose.
Karas kaip nuolatinis politinis veiksnys
Karinis aktyvumas yra istorinė Rusijos imperijos charakteristika. Tai:
– Rusijos-Turkijos karai;
– Kaukazo karai;
– Lietuvių ir lenkų sukilimų gniaužimas;
– Afganistano kampanija;
– Čečėnijos karai;
– Invazijos į Sakartvelą ir Ukrainą.
Nuolatinė karinė mobilizacija formavo militaristinę politinę kultūrą. Išgalvotos išorinės grėsmės nuolatos naudojamos visuomenei telkti ir gniaužti bet kokią opozicinę mintį.
Personalizuota valdžia
Valdžios koncentracijos modeliai istoriškai šiek tiek kito: patvaldystę keitė vienpartinė diktatūra, o šią – „superprezidentinis“ modelis. Imperijos institutai sistemingai pajungti lyderio figūrai. Valstybės pavadinimai kito, bet išliko branduolinis modelis: valdžios koncentracija, kontrolės mechanizmų silpnumas, autonomiškų įtakos centrų naikinimas.
Gyventojai ir politinis subjektiškumas
Čia prasideda įdomiausioji dalis. Istoriškai:
– Rusijos gyventojai praktiškai neturi ilgalaikės savivaldos patirties;
– Represijos formavo adaptacijos kultūrą;
– Politinis aktyvumas dažnai būna baudžiamas.
Šios aplinkybės suformavo atitinkamą elgesio modelį:
– Lojalumą valdžiai kaip išgyvenimo strategiją;
– Distanciją nuo politikos;
– Atsakomybės perkėlimą į viršų.
Tai nėra įgimtos savybės. Tai – institucinės terpės produktas. Jei pilietinė iniciatyva per šimtmečius baudžiama, per kartų kartas formuojasi įprotis nesikišti.
Ekonominis modelis: centras ir periferija
Imperinė struktūra sąlygoja:
– Išteklių siurbimą iš regionų;
– Kapitalo koncentraciją imperiniame centre;
– Netolygią teritorijų raidą.
Šis modelis stiprina periferijų priklausomybę ir imperinės valdžios vertikalę.
Rūsti išvada
Valstybė, gyvavusi įvairiais pavadinimais – Maskvos carystė, Rusijos imperija, Sovietų Sąjunga, šiuolaikinė Rusijos imperija – demonstruoja tvarią imperinę ir autoritarinę logiką:
– Plėtrą jėgos keliu;
– Autonomijų naikinimą;
– Centralizuotą išteklių siurbimą;
– Valdžios koncentraciją vienose rankose;
– Karą kaip valdžios legitimacijos instrumentą.
Tai galima kvalifikuoti kaip sisteminę valstybinės sąrangos problemą. Tvirtinimas, kad Rusijos gyventojai visada pagal prigimtį buvo ir lieka imperinio ir dehumanizuoto charakterio, tai jau istorinė analizė ir metafizinė charakteristika, skirta milijonams rusų pagal priklausomybės faktą.
Istorija rodo: kintant institucinei terpei, rusų elgesys lieka toks pat. Jis ir toliau yra imperinis.
