Jeigu jaunuolis nėra radikalas, jam trūksta širdies. Jeigu brandus žmogus nėra konservatorius, jam trūksta smegenų. Šios tezės formos įvairuoja: į radikalo vietą kartais įrašomas socialistas, kartais – liberalas. Versija apie liberalą ir konservatorių net priskiriama Vinstonui Čerčiliui (Winston Churchill).
Išties, jaunam žmogui, veikiamam hormonų audrų, stokojančiam gyvenimo patirties ir minties gelmės, būdinga pasiduoti radikalioms idėjoms, ar jos būtų kairiosios, ar dešiniosios. Kai kurie žmonės lieka jauni ir sulaukę brandaus amžiaus, o kai kurie suvaikėja senatvėje. Radikalui būdinga pasaulį vertinti jausmais.
Iš principo radikalumas nėra nei teigiamas, nei neigiamas. Jis reiškia esminių permainų siekį. Ši sąvoka kilo iš lotyniško žodžio, reiškiančio šaknį. Jei konservatorius saugo paveldėtas šaknis, paveldėtą pamatą, laisviau žiūrėdamas į antstatą, radikalas siekia viską pertvarkyti nuo pačių pagrindų.
Jei sistema sugedusi nuo pat šaknies, kokia buvo sovietinė sistema, o dabar – eurosovietinė, radikalumas yra vienintelė adekvati ir visiškai racionali pozicija. Bet yra skirtumas tarp radikalumo kaip nuostatos konkrečiu atveju ir radikalumo kaip tendencijos ar net charakterio. Kai idėjos absoliutinamos iki kraštutinumo, atmetant išlygas, niuansus, kompromisus ir dialektiką. Kai savoje stovykloje matomas absoliutus teisumas, o kitoje – absoliutus klaidingumas ar net pikta valia. Kai lieka tik savi ir priešai.
Racionalus žmogus suvokia, kad tiesa turi daug skirtingų, o kartais – netgi priešingų, vienas kitą papildančių ir atsveriančių aspektų. Emocinis žmogus tiesą supaprastina iki vienos ar kelių tezių, laikydamasis griežto kurso, o nukrypimą nuo jo bent vienu laipsniu laiko smerktina erezija. Taip iš proto gimsta konservatizmas, o iš jausmų – radikalizmas. Noras visą pasaulį ar bent savo visuomenę perdirbti pagal savo subjektyvų ir primityvų modelį, šluojant nuo kelio nors kiek skirtingą tiesos suvokimą.
Toks santykis su tikrove ir su savo artimu jau savaime yra probleminis. Bet čia glūdi ir dar viena problema. Jausmai kinta greičiau nei protas, priimantis permainas tik susikaupus rimtiems argumentams. Todėl vieni radikalai greitai puola iš vieno kraštutinumo į kitą, o kiti perserga šia liga, pereidami į nuosaikesnes pozicijas. Gerai, jeigu iš idėjos. Patirtis rodo, jog vakarykščiai radikalai dažnai renkasi naujas pozicijas pagal patogumą. Dar vakar kliedėję apie revoliuciją šie žmonės tampa klusniais sistemos tarnais.
Konfucijus sakė: jeigu žmogus kalba be deramo santūrumo, kyla klausimas, ar jis gyvena tuo, ką kalba. Ar už viso to slypi tiktai hormonai, siekis pasirodyti drąsiu, tvirtu, išskirtiniu. Šis siekis po kiek laiko gali įgauti visiškai priešingas formas, o kartais – tiesiog išgaruoti, kai reikia skaičiuoti savo ar šeimos biudžetą.
Žvilgtelkime į kelis jaunų radikalų pavyzdžius. Visi šie jaunuoliai vaidino vienokį ar kitokį vaidmenį tautiniame judėjime. O po kiek laiko išvydome juos kitose stovyklose.
Pirmas pavyzdys – Tomas Skorupskis. Tautinis socialistas, vėliau – anarchistas, dar vėliau – atvirai besideklaravęs fašistas, o galiausiai – etnofuturistas Nacionalinio susivienijimo gretose. Žmogus, kaip velnias kryžiaus bijojęs paklusti vienam ar kitam autoritetui, kol susirado partiją, kurioje autoriteto kultas bene stipriausias visame tautiniame spektre. Tai – dar vienas geriausių pavyzdžių, nes visą tą laiką jis liko tautiniame spektre, kad ir keisdamas tautiškumo sampratas ir tautines partijas.
Antras atvejis – Marius Jonaitis. Praeityje – radikalus tautininkas, net apskundęs teisėsaugai kairiąją radikalę Vilmą Fioklą Kiurę už Tautiškos giesmės išniekinimą. Dabar Vilma atstovauja patriotinei linijai, palaikydama Ukrainą kare su Rusija, o Marius – marksistas-leninistas, idealizuojantis Sovietų Sąjungą ir paistantis apie Europą nuo Lisabonos iki Vladivostoko.
Trečias pavyzdys – Kristoferis Voiška. Ne taip seniai – kraštutinis nacionalsocialistas, kuriam kairė buvo keiksmažodis. Nekentęs žydų ir komunistų. Dabar – komunistas, rengiantis pagerbimo akcijas prie žydų komunistų kapų. Įžvelgiantis fašizmą ir nacizmą visame, kas nėra komunizmas, ir tai smerkiantis.
Ketvirtas atvejis – turbūt šlykščiausias. Tai – Martynas Katelynas. Pirmieji trys veikėjai perėjo iš vienos antisistemos į kitą. Tai bent verta pagarbos. Tai gal ir ne itin protingų, bet drąsių ir idėjinių žmonių pasirinkimai. Martynas, gulęs kryžiumi už Nacionalinį susivienijimą ir jo vadą Vytautą Radžvilą, dabar – socialdemokratų stovykloje. Ne tik sisteminėje, bet ir esančioje visiškai priešingoje ideologinio spektro pusėje. Tai rodo, kiek jam buvo svarbios vertybinės pozicijos, o kiek – visiškai savanaudiški interesai.
Žmonių, radikaliai keitusių pozicijas, Lietuvos politikoje galima rasti daug daugiau. Tai – ir Mantas Adomėnas, nuo klasikinio konservatoriaus nugravitavęs iki kairiojo liberalo, ir Algirdas Paleckis, iš Briuselio agitatoriaus transformavęsis į Maskvos agentą, ir Ignas Vėgėlė, iškilęs ant „antivakserių“ bangos, o po to susidėjęs su „antikovidinės“ isterijos pradininkais. Visgi šie atvejai skiriasi nuo Martyno, nes vienais atvejais pirminė pozicija buvo konservatyvi, o ne radikali, o kiti – jau ne jaunuoliai.
Daug daugiau vakarykščių radikalų, patogiai įsitaisiusių sistemoje, tenka sutikti asmeninių pažinčių lauke. Bet jie nėra tokie žinomi, kad apie juos vertėtų kalbėti. Visgi asmeninė patirtis liudija, kad katelynų – gerokai daugiau nei skorupskių, jonaičių ar voiškų. Neabejotina, kad ir skaitytojas iš patirties tai patvirtins.
Yra ir teigiamų pavyzdžių, kaip buvę radikalai tampa solidžiais, nuosaikiais konservatoriais. Tai – ir Laurynas Kasčiūnas, ir Julius Panka, ir Stanislovas Buškevičius. Jaunystėje šie politikai pasižymėjo aštriais pasisakymais, o kai kurie ir instituciškai priklausė radikalioms organizacijoms, kas, aišku, nėra pagrindas teigti, kad jie klydo. Matyt, yra laikas radikalumui, yra laikas konservatyvumui. Kažkada ir Lietuvos Nepriklausomybės skelbimas atrodė radikaliai, o sovietų sistemos išlaikymas – konservatyviai.
Netikslinga jauną žmogų smerkti už tai, kas jis – jaunas, su visomis jaunystės dorybėmis ir ydomis. Jaunas žmogus dažnai būna drąsesnis, veržlesnis, išradingesnis už pagyvenusį. Priešingai, brandus žmogus labiau linkęs viską pasverti, giliau apmąstyti, o tik po to – veikti. Sveikoje politinėje komandoje reikia ir vieno, ir kito. Geriausia, kai radikalas, atstovaujantis valios ir vaizduotės dorybėms, veikia išvien su proto dorybėmis pasižyminčiu konservatoriumi. Nes visada yra, ką keisti ir ką išsaugoti.
Blogis yra kraštutinumai. Aklas seno laikymasis ar naujo siekis. Vertybių įkalinimas laike. Sveikas konservatizmas, anot Nikolajaus Berdiajevo, visados turi atsvarą – kūrybinį pradą. Gerai, jei kūrybinį. Juk dažnas radikalas gabesnis griauti nei statyti. Ir čia šalia jo būtinas konservatorius, kuris jį nukreiptų.
Jaunatviška energija yra galinga jėga. Už kurios privalo stovėti sveikas protas ir patirtis. Kitaip liks tiktai griuvėsiai. Geriausiu atveju – krūva eksperimentinių projektų be racionalaus plano ir liekamosios vertės. O jaunystės ligos anksčiau ar vėliau persergamos. Leiskime jaunuoliams džiaugtis savo jaunyste. Padėdami jiems ruoštis brandžiam suaugusio žmogaus gyvenimui. Te kartų konfliktą keičia darna.
