Stebint alternatyviųjų partijų retoriką, į akis krinta bendras bruožas. Tai – partijos, kurioms viskas Lietuvoje blogai. Valdžioje visi – vagys, maža to – globalistų statytiniai, tik ir galvojantys, kaip sunaikinti Lietuvą, o blogiausia – kad tauta abejinga savo gelbėtojams, kurie žino, kaip gelbėti, ir nori tai padaryti.
Ekonomika grindžiama godumu ir išnaudojimu, kultūroje vyrauja dekadansas ir hedonizmas, švietimo sistema ugdo vidutinybes, sveikatos apsaugos sistema tokia, kad greičiau mirsi nei sulauksi savo eilės gydykloje, kurią išlaikai savo mokesčiais. Valstybės suverenumą atėmė Briuselis, o tautos suverenumo likučius valstybės griuvėsiuose – atstovaujamoji, vykdomoji ir teisminė valdžia. Tai – alternatyvos žodis.
Problema čia ne tai, kad visi alternatyvininkų teiginiai būtų absoliutus melas. Tiesiog tai – pralaimėtojų retorika. O dauguma rinkėjų vengia tapatintis su pralaimėtojais. Net ir pačių pralaimėtojų elektoratas. Jis veikiau liks sėdėti ant sofų ar balsuos už mažesnį blogį nei rinks tokius pat liurbius kaip ir jis.
Pasirinkęs pralaimėtojų retoriką, pats užkoduoji savo pralaimėjimą. Čia glūdi atstumtosios visuomenės dalies mąstymo paradoksas. Kad laimėtum šių žmonių balsus, turi būti kilęs iš jų, bet daugiau pasiekęs. O svarbiausia – turi parodyti šviesą tunelio gale. Turi pasakyti, kad viltis gyventi oriau, teisingiau ir geriau yra.
O tam turi pripažinti, jog tauta ir valstybė dar turi savyje teigiamo potencialo. Tarkime, lietuviai aukoja solidžias sumas varguoliams, kovojančiai Ukrainai, beglobiams gyvūnėliams. Ar tai nėra mūsų dvasinės ir moralinės stiprybės požymis? Lietuva šiandien – saugesnė nei bet kada iki įstojimo į NATO. Ar tai nėra galimybė drąsiai kurti savo ateitį? Lietuvių fizikai – vieni geriausių pasaulyje. Ar tai nėra įrodymas, kad sugebame, kai siekiame ir dirbame? Ir tai – vos keli optimistiniai pavyzdžiai.
Piešdamas aplinką juodą ir beviltišką, o šviesos kibirkštėlę – tik savo grupėje, gali sukurti sektą. Nesvarbu – religinę ar politinę. Bet vargu, ar pasieksi visuomenės daugumą, kas būtina demokratijoje.
Bus, kas paprieštaraus. Juk savo laiku į Seimą ištisomis frakcijomis praėjo „Drąsos kelias“, Tautos prisikėlimo partija, dabar – „Nemuno aušra“. Bet žiūrėkime blaiviai. „Drąsos kelias“ buvo tokia eklektiška komanda, kad sistemai kėlė mažiausiai grėsmės. Todėl sistema praleido šią grupę į Seimą, suteikdama jai eterį, nuo kurio atribotos kitos antisisteminės partijos. Tautos prisikėlimo partija praleista kaip sistemos partnerė, o „Nemuno aušra“ – kaip baubas, prieš kurį galima telkti savo rinkėjus.
Jei Tautininkų sąjunga, Krikščionių sąjunga ar Nacionalinis susivienijimas savo laiku būtų gavę tiek eterio, kiek jo gavo trys prieš tai minėtos partijos, tai irgi būtų turėję savo frakcijas. O kaip alternatyvios partijos Vengrijoje, Vokietijoje ar Jungtinėje Karalystėje, triuškinančios savo šalių politinę konjuktūrą? Kiekviena jų pasiekė savo didelės krizės sąlygomis. Vengrijoje alternatyva kilo prieš įsisenėjusį vienos partijos režimą. Vokietijoje ir Jungtinėje Karalystėje – prieš ankstesnių valdžių sukurtą migracijos krizę.
Lietuvoje nėra tokios padėties, kad viena partija valdytų 16 metų, įsiėsdama daugumai iki gyvo kaulo, ar kad reikėtų skubiai gelbėti tautą nuo svetimtaučių invazijos, balsuojant kad ir už patį velnią, jeigu tik jis siūlo veiksmingai išspręsti šias problemas. Todėl maža tikimybė, kad čia laimės alternatyva, sukurta ne sistemos.
Tad kokia išeitis? O išeitis – tokia: palaikyti sveikus elementus sisteminėse partijose, skiriant dėmesį reitingavimui. Tai – patikimiau nei skaldyti balsus, balsuojant už susiskaldžiusius beviltiškus nykštukus. Pralaimėtojams lemta pralaimėti. Jie patys pasirinko šį kelią ir yra jo verti. Leiskime juos į pelnytą užmarštį.
