Seimo nariui Vytautui Juozapaičiui priminus kolegei mandagumo taisykles, liaudis pašėlo. Kaip jis drįso reikalauti kreipinio „pone“?! Iš kur tie ponai?! Juk penkiasdešimt metų buvome mokomi, kad ponai – tai praeities atgyvenos ir apskritai – blogis. Deguto į ugnį dar pila inteligentijos dalis, susitapatinusi su liaudimi, primindama, kad Lietuvių kalbos žodyne „ponas“ gali reikšti ir dykaduonį ar išlepėlį.
Štai, kas būna, kai tautą kuria ir sudaro liaudis. Taip jau nutiko, kad mūsų istorinis elitas lenkėjo, rusėjo ir vokietėjo. Teko tautą kurti iš to, kas liko. O liko vakarykščiai baudžiauninkai su labai siauru inteligentijos antsluoksniu. Per kelias dešimtis metų pavyko užsiauginti naują elitą, bet jį, lyg baravyką, nupjovė sovietai. Okupacinėje santvarkoje suklestėjo „paprasto žmogaus“ – mužiko – kultas, gyvas iki šiol.
Inteligentija nuo sovietų laikų vadinama baltarankiais. Būti apšauktam baltarankiu liaudies atstovui – baisiau nei būti išvadintam iškrypėliu. Juodos panagės ir mėšlini batai – mūsų pasididžiavimas. Mūsų žmonės dirba rankomis, o ne liežuviu. Žinant, jog darbas liežuviu pirmiausiai yra darbas smegenimis, aiškiai suprantama, kaip liaudis vertina intelektualinį darbą. Kam tos smegenys, kai jas atstoja raumenys?
O štai lenkai ir sovietmečiu vieni kitus vadino ponais. Gal todėl ir išliko ori tauta. Ne taip, kaip mes, tarp kurių vyrauja vakarykščio baudžiauninko mentalitetas. Nikolajus Berdiajevas teigė, kad brandi demokratija Rusijoje nėra įmanoma jau vien dėl to, kad čia nėra Europos riterystės tradicijos, sujungusios laisvę su garbe.
Mes turėjome jei ir ne riterius, tai laisvus bajorus. Laisvesnius nei bet kur Europoje. Deja, daugumą jų praradome. Jie nutekėjo į kitas tautas. Šiandien esame tauta, kurioje elito nišą užima praturtėję mužikai. Su visa mužikiška kultūra. Inteligentija, kaip ir sovietų okupacijos laikais, lieka podukros vietoje.
Ką gi rodo kreipinys „pone“? Tai rodo pagarbą. Šiuo kreipiniu pripažįstame adresato orumą, kilnumą, laisvo žmogaus padėtį. Vėl grįžtame prie laisvės ir garbės junginio. Tokio svetimo mužikams, kuriems laisvę atstoja sotus pilvas, o garbę – vulgari jėga. Nesvarbu – fizinė, finansinė ar socialinė. Svarbu – apčiuopiama. Liaudis vengia vargintis tokiomis abstrakcijomis kaip moralė, kultūra ar intelektas.
Bajorų Respublikoje žmogui iš liaudies buvo sunku prasimušti į tautos lygį. Demokratinėje Respublikoje tokias galimybes turi kiekvienas. Tauta laikomi visi piliečiai, be etninių ar socialinių skirtumų. Kiek tai teisinga, jau kitas klausimas. Gavome bajoriškas privilegijas be aristokratinių dorybių. Galime ir turime teisę dalyvauti valstybės valdyme, tačiau atiduodame šią teisę tiems, kurie pažadės pigios dešros ar pigių dujų.
Tad ar galime vieni kitus vadinti ponais? Šis žodis įpareigotų. Sulig laisve ateina atsakomybė, sulig garbe – dorybės, sulig teisėmis – pareigos. Lenkai šiandien yra ponų – laisvų bei orių žmonių – tauta. Ar mes tapsime ponų tauta? Ar sulig baudžiauninko utėlėmis iškratysime iš savęs mužiko pasaulėvaizdį? Nežinia. Bet ačiū Vytautui Juozapaičiui, kuris savo politine ir kultūrine drąsa mums tokią galimybę primena.
