Situacija, kurioje atsidūrė politinių emigrantų šeima, sunkiai priskiriama įprastiems administraciniams ginčams. Kalbama apie nuoseklią priverstinių persikėlimų grandinę, kurią lėmė saugumo klausimai. Šeima paliko Rusiją, neturėdama galimybės užbaigti mokymosi proceso. Vėliau, jau būdama Lietuvoje, kur prasidėjo integracija ir normalaus gyvenimo atkūrimas, susiklostė naujos aplinkybės, privertusios vėl ieškoti saugios vietos.
Išvykimo iš Lietuvos priežastys buvo ne formalios, o realios. Šeima nesijautė saugi. Vienas labiausiai nerimą keliančių epizodų buvo išpuolis prieš jaunesnį šeimos narį – prieš jį buvo panaudotas pipirinis dujų balionėlis. Šis incidentas tapo lūžio tašku, po kurio tolesnis buvimas šalyje pradėtas vertinti kaip didelė rizika šeimai.
Taigi, situacija įgijo pakartotinės priverstinės migracijos pobūdį. Šiame kontekste emigrantų šeimos nario išsilavinimo klausimas peržengia įprastų mokyklinių procedūrų ribas.
Persikėlusi į Prancūziją, šios šeimos narė toliau mokėsi nuotoliniu būdu lietuviškoje mokykloje, baigė 12 klasę ir ruošėsi valstybiniams egzaminams. Iš esmės ugdymo procesas nebuvo nutrūkęs – buvo išlaikytas ryšys su mokykla, mokymo programa ir vertinimo sistema.
Tačiau baigiamajame etape kilo problema: atsisakymas leisti laikyti valstybinius egzaminus dėl panaikinto leidimo gyventi Lietuvoje. Reikia pažymėti, kad kalbama ne apie tiesioginį atsisakymą, o apie vilkinimą, atsakymų nebuvimą ar abejones, kurios tiesiogiai veikia galimybę laiku užbaigti mokslą.
Pažymėtina, kad:
– administracinių klausimų dėl leidimo gyventi nagrinėjimo vilkinimas nėra susijęs su mokymusi ir nepriklauso nuo mokinio veiksmų;
– galutinio sprendimo nebuvimas iš kompetentingų organų pusės negali būti laikomas teisės ar statuso praradimu;
– neleidimas laikyti egzaminų tokioje situacijoje sukuria neproporcingą teisės į mokslą ribojimą;
– mokinė įvykdė visus akademinius reikalavimus, numatytus mokymo programoje, kas patvirtina jos teisę į galutinį atestavimą;
– tokios griežtos priemonės taikymas be galutinio administracinio sprendimo prieštarauja teisinio apibrėžtumo ir proporcingumo principams.
Formaliai švietimo institucijų pozicija gali remtis galiojančiu nacionaliniu reglamentavimu. Tačiau turinio prasme situacija atrodo kitaip: mergina jau įveikė didžiąją dalį mokymosi lietuviškoje sistemoje, išmoko kalbą, integravosi ir faktiškai baigė mokslus.
Atsisakymas suteikti galimybę laikyti egzaminus tokiu atveju atrodo kaip loginės ir edukacinės sekos nutraukimas.
Teisiniu požiūriu iškyla keli svarbūs aspektai.
Pirma, teisė į mokslą apima ne tik galimybę mokytis, bet ir galimybę baigti mokslą. Šiuo atveju kalbama apie paskutinį etapą – atestato gavimą.
Antra, svarbus švietimo tęstinumo principas, ypač priverstinės migracijos sąlygomis. Tarptautinės normos numato, kad valstybės turėtų mažinti švietimo pertrūkius, o ne juos didinti.
Trečia, proporcingumo principas reikalauja atsižvelgti į individualias aplinkybes:
– mokslai faktiškai baigti;
– egzaminai – tik baigiamoji procedūra;
– galimos alternatyvos (eksternas, nuotolinis laikymas);
– situacija turi humanitarinį pobūdį.
Lankstumo stoka šiame kontekste gali būti vertinama kaip pernelyg formalus požiūris.
Svarbus ir nediskriminavimo klausimas. Jei pagrindiniu veiksniu tampa migracinis statusas, neatsižvelgiant į realią integraciją, tai gali būti laikoma netiesioginiu diskriminavimu.
Svarbu pabrėžti, kad ši situacija nebūtinai rodo tyčinį teisių pažeidimą. Greičiau ji atskleidžia sistemos netobulumą, kai mechanizmai nėra pritaikyti sudėtingoms gyvenimo situacijoms.
Plačiąja prasme tai atspindi sisteminę problemą: jauni žmonės, patyrę priverstinę migraciją, gali sėkmingai integruotis, bet susiduria su kliūtimis būtent baigiamajame etape, kai formalūs kriterijai tampa svarbesni už faktinius pasiekimus.
Taip susidaro paradoksali situacija – žmogus mokosi, pasiekia finišą, bet negali gauti savo pastangų patvirtinimo.
Šeimos pozicija išlieka konstruktyvi. Ji nesiekia konflikto, nenori teisminių procesų ir nenori pakenkti Lietuvos reputacijai.
Priešingai – įspūdžiai apie Lietuvą ir jos žmones išlieka labai geri. Mokymosi patirtis vertinama teigiamai. Todėl ši situacija suvokiama kaip pavienis atvejis, reikalaujantis teisingo sprendimo.
Esmė paprasta: suteikti galimybę užbaigti pradėtą mokslą. Ne privilegiją, o protingą taisyklių taikymą, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes.
Ir būtent nuo to, kiek lankstus ir humaniškas bus sprendimas, priklauso ne tik vieno asmens likimas, bet ir pasitikėjimas principais, ant kurių pagrindo statoma šiandieninė europinė teisės ir švietimo sistema.
Faktinės aplinkybės
Situacija, susiklosčiusi dėl Oelun Dovdanovos vidurinės mokyklos užbaigimo Lietuvoje, yra sudėtingas humanitarinis ir teisinis atvejis, esantis švietimo, migracijos statuso, pabėgėlių teisių apsaugos ir valstybių tarptautinių įsipareigojimų sankirtoje.
Oelun Dovdanova mokėsi 12 klasėje Šiaulių „Saulėtekio“ mokykloje (Lietuvos Respublika) nuotoliniu būdu, būdama Prancūzijos teritorijoje. Jos šeima buvo priversta palikti ankstesnę gyvenamąją vietą 2025 m. rugpjūtį dėl saugumo priežasčių. Išvykimą lėmė politinis spaudimas, susijęs su jos tėvo veikla – jis yra vienas iš savo tautos nacionalinio išsivadavimo judėjimo lyderių ir yra Rusijos jėgos institucijų dėmesio lauke.
Po priverstinės migracijos iš Rusijos šeima gyveno Lietuvoje, kur Oelun integravosi į nacionalinę švietimo sistemą, išmoko lietuvių kalbą ir tęsė mokslus. Vėliau, jau būdama už Lietuvos ribų, ji toliau nuotoliniu būdu ruošėsi baigti vidurinę mokyklą ir laikyti valstybinius egzaminus.
Tačiau jai buvo pranešta, kad ji negali laikyti valstybinių egzaminų. Pagrindu nurodytas leidimo gyventi Lietuvoje panaikinimas, kuris, švietimo institucijų nuomone, panaikina jos teisę laikyti baigiamuosius egzaminus.
Socialinės ir psichologinės pasekmės
Ši situacija turi akivaizdžių neigiamų pasekmių mokinės asmeniniam vystymuisi ir psichoemocinei būklei. Numatomo mokyklos baigimo metu jai sukaks 21 metai, o bendras mokymosi laikotarpis jau siekia apie 14 metų.
Pakartotinė priverstinė migracija ir neapibrėžtumas dėl švietimo ateities didina psichologinę įtampą.
Kyla socialinės marginalizacijos rizika, nes vidurinio išsilavinimo neturėjimas riboja galimybes siekti aukštojo mokslo ir integruotis į darbo rinką.
Taigi klausimas yra ne tik administracinis, bet visų pirma – humanitarinis, taip pat turintis ir politinį aspektą.
Galimi tarptautinės teisės pažeidimai
Teisė į išsilavinimą. Susiklosčiusi situacija gali būti vertinama atsižvelgiant į:
– Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 26 straipsnį, įtvirtinantį kiekvieno teisę į išsilavinimą, įskaitant vidurinio išsilavinimo prieinamumą;
– Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos 28 straipsnį, numatantį valstybių pareigą užtikrinti galimybę įgyti ir baigti vidurinį išsilavinimą;
– Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 1 protokolo 2 straipsnį, garantuojantį teisę į išsilavinimą ir draudžiantį savavališkai atimti galimybę mokytis.
Jeigu atsisakymas leisti baigti mokslą grindžiamas vien migraciniu statusu, neatsižvelgiant į faktinį mokymąsi ir integraciją, tai gali būti laikoma neproporcingu teisės į išsilavinimą ribojimu.
Pabėgėlių ir tarptautinės apsaugos reikalingų asmenų apsauga
1951 m. Ženevos konvencijos dėl pabėgėlių statuso 22 straipsnis numato, kad pabėgėliams turi būti suteikta galimybė įgyti išsilavinimą tokiomis pat sąlygomis kaip ir valstybės piliečiams.
Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 14 straipsnis įtvirtina teisę į išsilavinimą nepriklausomai nuo teisinio statuso, jei asmuo jau yra integruotas į švietimo sistemą.
Šiuo atveju esminis yra švietimo tęstinumo principas asmenims, priverstinai perkeltiems dėl politinių priežasčių.
Nediskriminavimo principas
Europos žmogaus teisių konvencijos 14 straipsnis draudžia diskriminaciją dėl kilmės, politinių pažiūrų ar kitokio statuso.
Jei atsisakymas yra netiesiogiai susijęs su šeimos politine padėtimi ar migraciniu statusu, tai gali būti vertinama kaip netiesioginė diskriminacija.
Administracinių sprendimų proporcingumo principas
Europos teisėje galioja principas, kad valstybės taikomos ribojančios priemonės turi būti būtinos, proporcingos ir atsižvelgti į individualias aplinkybes.
Šiuo atveju kyla klausimai:
– ar buvo įvertintas faktinis mokslų užbaigimo laipsnis;
– ar buvo svarstytos alternatyvos (individualus leidimas laikyti egzaminus, eksternas, nuotolinis vertinimas);
– ar buvo atsižvelgta į humanitarinį ir politinį šeimos statusą.
Lankstumo stoka gali rodyti pernelyg formalų požiūrį, prieštaraujantį Europos švietimo ir žmogaus teisių teisės dvasiai.
Taigi, Oelun Dovdanovos vidurinio išsilavinimo užbaigimo situacija atspindi platesnę problemą – jaunų žmonių, atsidūrusių priverstinėje migracijoje dėl politinių priežasčių, padėtį.
Pagrindinės teisinės rizikos:
– galimas neproporcingas teisės į išsilavinimą ribojimas;
– galimas lygių galimybių gauti išsilavinimą principo pažeidimas;
– nepakankamas tarptautinių įsipareigojimų pabėgėlių ir žmogaus teisių srityje įvertinimas.
Humanitariniu požiūriu ši situacija gali būti vertinama kaip institucinio pažeidžiamumo pavyzdys, kai jauni migrantai, nepaisant integracijos pastangų, susiduria su kliūtimis paskutiniame bendrojo ugdymo etape. Oelun tereikia išlaikyti egzaminus ir gauti vidurinio išsilavinimo atestatą.
Teisiniu požiūriu tokie atvejai paprastai nagrinėjami:
– nacionaliniuose administraciniuose teismuose;
– vaiko teisių ar švietimo ombudsmenų institucijose;
– Europos žmogaus teisių apsaugos mechanizmuose.
Tai – neeilinė situacija, kurioje mūsų šeima nebesijautė saugi. Būtent dėl šios priežasties buvome priversti išvykti iš Lietuvos. Vienas skaudžiausių įvykių buvo išpuolis prieš Oelun brolį Vladimirą Dovdanovą, kai prieš jį buvo panaudotas pipirinis dujų balionėlis.
Dar anksčiau buvome priversti palikti Rusiją, negavę galimybės užbaigti vidurinio išsilavinimo. Lietuvoje tikėjomės stabilumo ir galimybės tęsti gyvenimą, tačiau aplinkybės susiklostė taip, kad teko išvykti ir iš čia.
Šiandien susiduriame su kita problema – pareigūnai, remdamiesi formaliais ir, mūsų manymu, pasenusiais teisės aktais, nesuteikia galimybės užbaigti vidurinio išsilavinimo lietuviškoje mokykloje.
Kaip tai vertinti? Ar tai tik taisyklių laikymasis, ar vis dėlto teisės į išsilavinimą ribojimas?
Nepaisant susiklosčiusios situacijos, mūsų šeima nenori pakenkti Lietuvos reputacijai ir nesiekia teisminių ginčų su švietimo institucijomis.
Priešingai – įspūdžiai apie Lietuvą ir jos žmones išliko patys geriausi. Nenorėtume jų gadinti. Todėl tikimės, kad ši situacija bus išspręsta humaniškai ir teisingai, išlaikant pagarbą žmogui ir jo teisei užbaigti pradėtą išsilavinimą.
