Įskaudintųjų Sąjūdis

Šiandien gausi ir turtinga Sąjūdžio istorija dažnai siejama su vienu asmeniu – Vytautu Landsbergiu. Vieni vaizduoja šį žmogų vieninteliu Sąjūdžio kūrėju ir lyderiu. Kiti linksta jo indėlį išvis paneigti.

Patinka kam ar ne, V. Landsbergis yra istorinis Sąjūdžio vadas ir Nepriklausomybės figūra, be kurios Kovo 11-osios Lietuva būtų sunkiai įsivaizduojama. Kita vertus, Sąjūdis buvo komanda. Joje būta daug įvairių asmenybių, vienaip ar kitaip prisidėjusių prie Nepriklausomybės atkūrimo.

Daugelis šių asmenybių laikui bėgant užgožtos patriarcho vaidmens ir charizmos, o kai kurios jų dėl to ligšiol jaučia nuoskaudą. Pasitaiko atvejų, kai ši nuoskauda paskatino dalį buvusių sąjūdiečių pereiti į sąjūdinės Lietuvos projekto neigimą. V. Landsbergio asmenyje mylima ar keikiama pati Lietuva.

Įskaudintųjų Sąjūdį galima skirstyti į tris istorinių asmenybių grupes. Vieni išlaikė konstruktyvų požiūrį į Kovo 11-osios Lietuvą, atmesdami istorines ambicijas arba nukreipdami jas kuriamąja linkme. Kiti keikia Sąjūdžio patriarchą, teigdami, kad jų Sąjūdis ir jų Lietuva būtų teisingesni. Treti perėjo į kontradikciją Kovo 11-osios Lietuvai, tapdami Lietuvos egzistencinio priešo – Rusijos – parankiniais ir naudingais idiotais.

Konstruktyviajai grupei galima priskirti Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narius Romualdą Ozolą, Vytautą Radžvilą, Gintarą Songailą, Bronislovą Genzelį, Alvydą Medalinską, Bronių Kuzmicką, Nepriklausomybės akto signatarus Kazimierą Uoką ir Algirdą Patacką. Šios istorinės asmenybės atrado save Kovo 11-osios Lietuvoje, nors kai kurios jų kritiškai vertino V. Landsbergio vaidmenį šios Lietuvos kūryboje.

Šie žmonės daug prisidėjo prie Lietuvos partinės ir visuomeninės struktūros kūrimo. Nekvestionuodami paties Kovo 11-osios idealo, bet intelektualiniu ir politiniu darbu įtvirtindami šį idealą tautos gyvenime.

Alternatyviąją grupę sudaro Nepriklausomybės akto signataras Audrius Butkevičius, Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys Arvydas Juozaitis, Sąjūdžio Seimo narys Gediminas Jakavonis. Jie išnaudoja bet kokią progą įkąsti Sąjūdžio lyderiui, bet ne Kovo 11-osios Lietuvai. Šios grupės atstovai nėra išdavę Lietuvos ir nėra požymių, kad bandytų tai daryti. Asmeninės ambicijos čia svarbios, bet ne svarbiausios.

Kontradikcinei grupei priklauso Nepriklausomybės akto signatarai Rolandas Paulauskas ir Zigmas Vaišvila, pirmoji atkurtosios Lietuvos premjerė Kazimiera Prunskienė ir Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys Vytautas Petkevičius. Šie žmonės, pasidavę asmeninėms antipatijoms Sąjūdžio lyderiui, anksčiau arba vėliau perėjo į Lietuvos priešų gretas, palaikydami rusiškus naratyvus dabartinėje geopolitinėje tikrovėje.

Istoriškai tautinio judėjimo veikėjai, perėję į priešų gretas, nėra naujovė. Liudas Gira, išgelbėjęs Lietuvą nuo „peoviakų“ maišto, o vėliau įsijungęs į stalinistų gretas, Kazys Bizauskas, savo laiku – vasario 16-osios akto signataras, o po to – kolaborantas, kvietęs Lietuvos generolus su sovietų pagalba nuversti jo akimis odiozinį Lietuvos Prezidentą Antaną Smetoną, generolas Vincas Vitkauskas – vos keletas tokių figūrų.

Nuoskauda – didžiulė jėga, galinti iš esmės keisti moralinę ir politinę pasaulėžiūrą. Bet lieka žmonės, kuriems tautos ir valstybės likimas – aukščiau už asmenines ambicijas.

Įskaudintųjų Sąjūdis ligšiol veikia kaip nustumtųjų į pašalį Nepriklausomybės judėjimo figūrų ideologema. Čia susilieja žmonės, siekę ar tebesiekiantys teisingesnės Lietuvos, susireikšminę praeities vadukai, individai, su sau odioziniu Sąjūdžio lyderiu atmetę patį Sąjūdį ir Liėtuvos Respublikos projektą.

Visgi šie asmenys – labai skirtingi. Vieniems svarbiausias jų „ego“, kitiems – Tėvynė Lietuva. Yra ir tarpinis variantas, kai žmonės blaškosi tarp šių dviejų įvardytų polių. Bizauskų ir Vitkauskų likimai – skirtingi. Vieni, atlikę juodą mauro darbą, sunaikinti savo patronų. Kiti nugyveno sėkmingą gyvenimą.

Sveika kritika yra pozityvus reiškinys. Niekas, net V. Landsbergis, nėra už kritikos ribų. Tapatinti Sąjūdį su vienu žmogumi būtų šiurkšti klaida. Gerbti ir palaikyti visais atžvilgiais nėra tas pats. Sąjūdis be V. Landsbergio sunkiai įsivaizduojamas, bet ši pavardė nėra Sąjūdžio sinonimas. Genties vadas be pačios genties būtų tik vienišius, gyvenantis savo iliuziniame pasaulyje. Sąjūdis buvo kolektyvinis reiškinys. Toks jis ir lieka. Su visomis savo kontroversijomis ir variacijomis. Su iškeltaisiais ir nustumtaisiais.

Šiandien Sąjūdis interpretuojamas įvairiai. Vieniems tai – tautininkiškas judėjimas, kitiems – judėjimas link liberaliosios demokratijos. Dėsninga, jog žmonės, dalyvavę Sąjūdyje, linksta prie pirmosios versijos. Antroji versija būdingesnė tiems, kurie į Sąjūdį žvelgia iš išorės. Bet dalyvavimas Sąjūdyje nėra indulgencija vėlesniems politiniams sprendimams. Čia galima prisiminti V. Landsbergio žodžius: ne taip svarbu, kas kuo buvo, svarbu, kas kuo tapo. Ištikimybė laisvai, lietuviškai, oriai ir dorai Lietuvai – svarbiau nei „ego“.

Tai – vizija, dėl kurios verta aukoti savimeilę. Kieno ir kiek pagrįsta ji bebūtų. Nuoskaudos jausmas – natūralus ir suprantamas. Ne visi gyvenimo kovoje tampa laimėtojais. Svarbiausia, kad laimėtų Lietuva.