Marius Kundrotas, istorikas ir politologas. Nacionalizmo filosofijos tėvas-kūrėjas Johanas Gotfrydas Herderis (Johann Gottfried Herder) teigė, kad pats Aukščiausiasis skirtingas tautas paskirstė teritoriniu principu ir kad kiekviena tauta turi teisę į savo valstybę savo tėvynėje. Tauta yra sveikos valstybės pagrindas, kurioje pagrindinė tauta gyvena taikoje ir santarvėje su istorinėmis tautinėmis mažumomis. Ir atvirkščiai – virštautines imperijas Herderis apibūdino kaip monstrus, slopinančius moralinę ir kultūrinę žmogaus asmenybės laisvę.
Marius Kundrotas
Marius Kundrotas, istorikas ir politologas.

Šiais laikais pasaulyje, besivadinančiame laisvuoju, „įvairovė“ ir „pažanga“ tikriausiai yra patys svarbiausi žodžiai, skambantys šalia „laisvės“ ir „lygybės“. „Pažangos“ sąvoka jau seniai peržengė technologijų bei ekonomikos ribas ir persikėlė į teisę, kultūrą bei filosofiją. Manoma, kad pasaulis juda link tobulesnių gyvenimo, mąstymo ir vertybių sampratų.

Savo ruožtu įvairovė dabar suprantama kaip įvairūs gyvenimo būdai, kurie dar prieš kelis dešimtmečius buvo laikomi amoraliais, taip pat – kaip tautinės valstybės pavertimas vienu dideliu kolūkiu, kuriame vietinės tautos sumaišomos su šių dienų klajokliais.

Tačiau tai nėra nei įvairovė, nei progresas. Didysis antropologas Klodas Levi-Strosas (Claude Lévi-Strauss) rašė, kad pažangos pagrindas yra įvairovė pasauliniu mastu. Tai, ko neatranda viena bendruomenė, atranda kita, o vėliau skirtingos bendruomenės keičiasi savo atradimais. Didžiausia pažanga vyksta tuomet, kai bendruomenės yra skirtingos ir įvairios.

Nacionalizmo filosofijos tėvas-kūrėjas Johanas Gotfrydas Herderis (Johann Gottfried Herder) teigė, kad pats Aukščiausiasis skirtingas tautas paskirstė teritoriniu principu ir kad kiekviena tauta turi teisę į savo valstybę savo tėvynėje. Tauta yra sveikos valstybės pagrindas, kurioje pagrindinė tauta gyvena taikoje ir santarvėje su istorinėmis tautinėmis mažumomis. Ir atvirkščiai – virštautines imperijas Herderis apibūdino kaip monstrus, slopinančius moralinę ir kultūrinę žmogaus asmenybės laisvę.

Mūsų tautos – nuo Baltijos iki Sibiro ir nuo poliarinio rato iki Kaukazo – ilgą laiką susiduria būtent su tokiu monstru. Tai – Rusija, istorijoje įgijusi Maskvos kunigaikštystės, Rusijos carystės, Sovietų Sąjungos, o vėliau – ir Rusijos Federacijos pavidalus. Žlugus Sovietų Sąjungai, daugelis laisvajame pasaulyje tikėjosi, kad Rusijos Federacija taps demokratine, taikia ir draugiška valstybe. Deja, taip neatsitiko.

Kai Čečėnija, sekdama buvusių sovietinių respublikų pavyzdžiu, nusprendė sukti nepriklausomybės keliu, Rusija naująją valstybę nuskandino kraujyje. Laisvasis pasaulis nusprendė, kad tai – Rusijos vidaus reikalas. Po Čečėnijos sekė Sakartvelas, o vėliau – ir Ukraina. Tokia yra imperijos logika: ji arba plečiasi, arba žlunga. Tokios imperijos kaip Kinija pavyzdys taip pat nieko gero nežada: tiesa, ši imperija kol kas nerengia karinių smūgių prieš kaimynes, tačiau pavergia ištisas šalis per ekonomiką, o jau užgrobtas tautas naikina ne mažiau nei Rusija.

Kol Rusija išliks imperijos formate, ji kels ir kels grėsmę tiek savo kaimynams, tiek visam laisvajam pasauliui. Visi eksperimentai, skirti šios imperijos demokratizavimui ir neutralizavimui, istoriškai pasmerkti žlugti. Po Pavelo I čia visuomet seka Aleksandras I, o po jo – Nikolajus I. Po Aleksandro Kerenskio – Vladimiras Leninas, o vėliau – Josifas Stalinas. Po Boriso Jelcino – Vladimiras Putinas.

Rusiją reikia ne reformuoti, ne transformuoti, o išformuoti. Tik tuomet mūsų tautos galės laisvai atsikvėpti. Tai moraliniu požiūriu pagrįsta ir pragmatiškai būtina. Kiekviena Rusijos pavergta tauta privalo gauti visišką nepriklausomybę – nesvarbu, ar tai etninė tauta, ar regioninė bendruomenė.

Ten, kur etninės tautos yra išnaikintos arba asimiliuotos, jų vietą turi užimti rusų regioninės bendruomenės. Anglosaksai, ispanai, portugalai susitaikė su faktu, kad pasaulyje egzistuos valstybės, kalbančios jų kalbomis, tačiau turinčios kitokią politinę savimonę. Su tuo teks susitaikyti ir Rusijai, kai ji sugrįš į „Auksinio žiedo“ ribas.

Šių dienų laisvajame pasaulyje mažai kas supranta demonišką Rusijos imperijos esmę. Šiuo metu dar pavergtų tautų balsu privalome tapti mes – praeityje pavergtos, bet šiandien laisvos tautos. Privalome ginti tautų ir regionų teises visose tarptautinėse erdvėse. Taip mes saugome save ir vykdome Aukščiausiojo, kuris davė pradžią kiekvienai tautai, valią.

Taip mes išsaugome šio pasaulio įvairovę ir stumiame žmoniją į priekį, link pažangos. Žmogaus teisės ir tautų teisės yra neatsiejama visuma. Ir šios teisės mus įpareigoja. Šlovė tautoms. Mirtis imperijoms.

Straipsnis parengtas 2026-11-19 Seimo konferencijos pranešimo pagrindu.

Konferencijos nuoroda: spauskite čia.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *