
Iliuzija yra pojūčių iškraipymas, atskleidžiantis, kaip protas interpretuoja jausmus. Viena didžiausių iliuzijų yra ta, kad privalome visą gyvenimą ieškoti laisvės ir tikėtis, jog pasaulis pasikeis į gera. Pagalvokite, kiek kartų baimė neleido jums klausyti savo širdies balso. Kiek svajonių atsisakėte, save įtikinę, kad jos neįgyvendinamos. Kiek kartų likote ten, kur jau nebebuvo jūsų vieta vien todėl, kad bijojote pasekmių.
Taip ir statomas narvas, po vieną baimę, po vieną abejonę, po vieną ribojantį įsitikinimą. Galiausiai nustojame kvestionuoti tas sienas, nes įtikiname save, kad jos – tikros. Ir tada pradedame prisiminti, kas iš tikrųjų esame.
Pradedame kvestionuoti viską, kuo anksčiau tikėjome. Suprantame, kad daugelis dalykų, kuriuos laikėme neįmanomais, buvo tiesiog tai, ko niekada neleidome sau išbandyti. Sienos neišnyksta per vieną naktį, tačiau, kai atpažįstame jas, jos nebeturi mums galios. Laisvė prasideda tą akimirką, kai nustojame prašyti leidimo būti savimi. Durys niekada nebuvo taip stipriai užrakintos, kaip manėme.
Didžiausia laisvė – tai ne pabėgimas nuo praeities ar ateities valdymas, o gebėjimas būti dabartyje. Kiekvienas prisiminimas savyje neša dalelę vakardienos, o kiekvienas lūkestis kreipia mintis į rytojų. Visgi gyvenimas patiriamas tik tą akimirką, kuri skleidžiasi čia ir dabar. Kai pastebime aplinką bei savo buvimą, istorijų našta tampa lengvesnė. Negalime pakeisti Visatos istorijos, tačiau galime pakeisti tai, kaip patiriame akimirką, kurioje gyvename.
Kuo geriau supranti šį pasaulį, tuo labiau save griauni. Štai kodėl kvailiai yra laimingi, o protingi žmonės gyvena vienatvėje. Ne todėl, kad išmintis būtų bausmė. Tiesiog pamačius dėsningumus – tą nedorų politikų vaidybą, iliuzijas, nešvarius dalykus, su kuriais žmonės susiduria – nebeįmanoma gyventi ne vienatvėje. Nežinojimas teikia palaimą tik tada, kai pats pasirenki likti nežinioje. Taigi, aiškumas atneša vienatvę. Tušti pokalbiai vargina. Verčiau būti vienam, nei apsimetinėti. Tai – kaina už pabudimą. O pabudęs kartais būni vienišas. Tačiau kartu esi ir laisvas. O laisvė verta tokios kainos.
Tikėkime savo begaliniu potencialu. Vieninteliai mūsų apribojimai yra tie, kuriuos patys sau nusistatome. Kiek to, ką vadiname „tikrove“, iš tiesų yra tikrovė, o kiek – mūsų protas, nusprendžiantis, į ką žiūrime? Galbūt didžiausia optinė apgaulė slypi tikėjime, kad, jei ką nors matome, vadinasi, supratome.
Kuo labiau senstu, tuo labiau myliu giliai mąstančius žmones, svajotojus, laisvas sielas, kurios gali valandų valandas kalbėti apie Visatą, bet sunkiai ištveria vos penkias minutes tuščių, paviršutiniškų pokalbių. Žmones, kurie viską jaučia itin giliai, viskuo abejoja, juokiasi iš pačių keisčiausių dalykų ir tiki, kad šiame gyvenime slypi kažkas daugiau, nei mums duota.
Supratau, kad būti savimi – be jokių atsiprašymų ar bandymų įtikti – yra vienas geriausių gyvenimo siūlomų filtrų. Ir tai yra nuostabiausia. Kuo mažiau apsimetinėji, tuo lengviau tavo „genties“ žmonėms tave atpažinti. Man patinka žmonės, kurie niekada niekur iki galo nepritapo, bet akimirksniu atpažįsta vieni kitus. Ir toliau būkime keisti. Ir toliau uždavinėkime klausimus. Pasaulyje ir taip pilna žmonių, kurie bando būti tokie patys kaip visi kiti. Mums nereikia daugiau normalumo. Mums reikia daugiau tikrumo.
Mūsų žemiškoje kelionėje laisvė slypi tame, kad mes galime giliai mylėti, nieko nesisavindami. Galime branginti žmones, nemėgindami valdyti jų gyvenimo. Galime gėrėtis šio pasaulio grožiu, nereikalaudami, kad kas nors liktų nepakitę. Galime eiti per gyvenimą atvira širdimi, žinodami, kad viskas, su kuo susiduriame – tai dalis nepaprastos patirties, kurios mums nebuvo skirta turėti. Kai kurie žmonės yra gimę gyventi iliuzijomis, kiti prakeikti siekti laisvės ir tiesos, sakė vokiečių filosofas Frydrichas Nyčė (Friedrich Nietzsche).
Didžiausia laisvė yra būti pakankamai sąmoningu, kad politikai nevaldytų mūsų minčių.
