Kodėl Salomėja – ne Justinas?

Ne vienas skaitytojas, užkliuvęs už pavadinimo, nusivils, kad šis straipsnis – ne apie lytinėse tapatybėse pasiklydusius vargetas. Nors, kaip pamatysime, lyties aspektas čia figūruoja. Šįsyk – apie du dramatiško likimo lietuvius, dažnai tapatinamus tiek bendrų šalininkų, tiek bendrų priešininkų.

Kas teisia Salomėją Nėrį, dažnai teisia ir Justiną Marcinkevičių, o kas teisina vieną, dažnai teisina ir kitą. Abu rašė bendražmogiškos vertės kūrinius (J. Marcinkevičius – dar ir tautinius), abu yra sukūrę ir sovietinių kūrinių. Tai tarsi įgalina abu šiuos autorius vienodai gerbti ar vienodai smerkti. Užmirštant esminį skirtumą.

S. Nėris vedė Lietuvą iš laisvos valstybės į sovietų koloniją. J. Marcinkevičius – priešingai, vedė lietuvius iš vergijos į laisvę. Jau vien šio fakto turėtų užtekti, kad šias asmenybes vieną nuo kitos skirtų šviesmečiai. J. Marcinkevičius priklausė okupantų prievartautai menininkų kartai. S. Nėris, gyvendama laisvoje Lietuvoje, laisvai pasirinko būti rūdimi, graužiančia tautos ir valstybės pamatus.

Jei pažiūrėsime į vyriškąją S. Nėries garbintojų pusę, tai beveik vien raudoni veikėjai iš Lietuvos „ateities“ (iš tiesų – praeities) forumų, raudantys dėl prarasto sovietinio „rojaus“. Kas kita – moterys. Tarp S. Nėrį teisinančių dailiosios lyties atstovių esama ir kolaborančių, ir patriočių. Kas jas jungia, tai kairuoliškas diskursas apie vyrų engiamas moteris. Neva, tai vyrai suvedžiojo vargšę jautrią ir trapią S. Nėrį.

Kada nors kas nors turėtų parašyti disertaciją tema „Salomėjos Nėries gynyba kaip feministinio diskurso apraiška“. Pagal šį diskursą visas blogis visada išplaukia iš vyrų, o moteris tiesiog privalo būti auka.

Bet gal galima atskirti kultūrą nuo politikos? Taip. Iš dalies. Ne taip seniai mirė rusų roko klasikas Jegoras Letovas. Ne vienas lietuvis klausėsi jo muzikos ir ja žavėjosi. Nors ši muzika buvo persmelkta rusiško šovinizmo, bet jos tekstuose gvildentos amžinosios būties problemos. Tad J. Letovas amžinai liks protesto kultūrai artimų lietuvių protuose ir širdyse. Bet vargu, ar kiekvienas toks lietuvis statytų jam paminklus, vadintų jo vardu mokyklas ar gatves.

Taigi, Lietuvos moksleiviai turėtų būti supažindinti su S. Nėries kūryba. Tai – kultūros pusė. O politikos pusė – supažindinti jaunimą su S. Nėrimi – išdavike. Ir jokių gatvių, jokių mokyklų pavadinimų. Tokie pavadinimai skirti didvyriams. O S. Nėris – jokia didvyrė. Ją reikėtų lyginti ne su J. Marcinkevičiumi, o su Kostu Kubilinsku – taip pat genialiu rašytoju, naikinusiu lietuvių partizanus. Kas sakys, kad S. Nėris nėra nieko nužudžiusi, tas meluos. Ji nužudė Lietuvos valstybę. Su visomis iš to išplaukusiomis pasekmėmis.

Paminklai ir garbės vardai teikiami žmonėms, kurie nusipelno būti visuomenei pavyzdžiais. Kokį pavyzdį gali rodyti žmonės, iš naivumo, kvailumo ar dėl kitų priežasčių išdavę Tautą ir Tėvynę? Gal tik pavyzdį, kurio reikėtų vengti. Demokratinėje valstybėje kultūra eina pirmiau politikos. Totalitarinėse valstybėse – atvirkščiai. Bet paminklai, gatvių ir įstaigų pavadinimai nėra tiktai kultūra. Tai yra ir politika.

Negalime uždrausti žmonėms žavėtis S. Nėrimi, Petru Cvirka ar net K. Kubilinsku. Maža to, bet kuris iš jų turi, kuo sužavėti. Bet, jei gyvename valstybėje, o ne anarchijoje, turime teisę ir pareigą politikoje dalyvavusius veikėjus įvertinti politiniu lygiu. O politiniu lygiu visi jie – išdavikai.

Politikos ir kultūros atskyrimas nėra vieno užmiršimas kito naudai. Negalime teisinti politikoje dalyvavusių žmonių dėl to, kad jie buvo ryškūs kultūros veikėjai. Atskyrimas reiškia, kad galima vienu metu žavėtis humanitarine kūryba ir smerkti už politinę išdavystę. Neturėtume dėl sovietinių represijų kaltinti vien vadų, ką bando daryti naivūs, o gal ir klastingi redukcionistai. Vadus įgalino jų valdiniai ir bendražygiai.

Tad S. Nėris ir J. Marcinkevičius stovi visiškai priešinguose poliuose. J. Marcinkevičius – lietuvių Tautos patriarchas, greta Jono Basanavičiaus, Vinco Kudirkos ir Romualdo Ozolo. Kad ir ką būtų reiškęs toks epizodas kaip „Pušis, kuri juokėsi“. O S. Nėris – Lietuvos duobkasė. Tokią ją ir prisiminsime.