Tai – sudėtingas klausimas, kurį žmonija visada kėlė. Žmogaus laisva valia priklauso nuo daugelio aplinkybių, todėl atsakyti į šį klausimą trumpai ir aiškiai yra sunku. Ar žmogus iš tiesų priima sprendimus savarankiškai, ar kiekvieną veiksmą lemia gamtos dėsniai?
Šiandien, kai mokslas leidžia tirti pačias mažiausias materijos daleles ir žmogaus smegenyse vykstančius procesus, šis klausimas įgauna ypatingą reikšmę. Fizika rodo, kad materiją valdo gamtos dėsniai. Net tada, kai konkrečių procesų baigtis gali būti išreikšta tik tikimybėmis, nereiškia, kad jie yra valdomi žmogaus norų.
Smegenų tyrimai rodo, kad procesai priimant sprendimus gali prasidėti dar prieš žmogui sąmoningai suvokiant savo ketinimą. Todėl akimirka, kurią žmogus patiria kaip laisvo pasirinkimo momentą, nebūtinai žymi proceso, lėmusio tą pasirinkimą, pradžią. Tai nereiškia, kad laisva valia neegzistuoja. Greičiau tai atskleidžia sąmonės, materijos ir priežastinių procesų tarpusavio ryšio sudėtingumą.
Religiniu laikotarpiu įvairūs mokymai nagrinėjo dieviškosios valios, žmogaus pasirinkimo ir išankstinio likimo nulemtumo ryšį. Perėjus į mokslinį laikotarpį ir vystantis sąmonei, šios sampratos plečiamos pasitelkiant mokslą, logiką ir Visatos dėsnių suvokimą. Tai leidžia nagrinėti individualią, dalinę ir visuminę valią sąmonės evoliucijos ir Visatos mechanizmo kontekste.
Visuminė valia priklauso Visatai, o kiekvienas žmogus savyje nešiojasi dalinę valią kaip Visatos dalį. Kartu kiekvienas žmogus ugdo individualią valią, per kurią jis išreiškia savo gebėjimus, įgyja patirties ir žengia evoliucijos keliu.
Individuali valia – tai valia, kurią žmogus ugdo per visą savo egzistavimą. Kaip jokia materijos dalelė neveikia nepaisydama gamtos dėsnių, taip ir žmogus nėra atskirtas nuo visumos.
Žmogus gali manyti esąs visiškai laisvas, nes gali rinktis iš įvairių galimybių. Tačiau jo įpročiai, baimės, troškimai, ankstesnė patirtis bei gauta informacija prisideda prie sprendimų formavimo, net kai žmogus šios įtakos nesuvokia. Todėl gebėjimas rinktis savaime dar nereiškia išugdytos sąmonės. Reikia skirti prigimtinę laisvąją valią nuo laisvosios valios, ugdomos per discipliną ir sąmonės evoliuciją.
Laisvoji valia neįgyjama vien dėl to, kad asmuo gali sakyti ir daryti ką nori. Tam reikia gebėjimo atpažinti bei įvertinti savo sąlygotumus ir paversti žinojimą sąmoningu veiksmu, pasitelkiant intelektą, logiką ir sąžinę. Tai ypač svarbu dabar, kai žmonija turi milžinišką informacijos kiekį, tačiau vien jos turėjimas nereiškia, kad informacija tapo žinojimu arba kad toks žinojimas buvo integruotas į sąmonę, būtiną Tiesai pasiekti.
Kai asmuo vadovaujasi vien savo troškimais, jis tapatina individualią valią su laisve. Tačiau mokydamasis ir evoliucionuodamas jis pradeda suvokti tvarką bei savo veiksmų pasekmes. Tuomet laisvė nustoja būti vien tik pasirinkimo galimybe ir tampa sąmoningu atsakomybės prisiėmimu už savo veiksmus.
Individuali valia turi įveikti dalinės valios ribotumą, kad, joms susijungus, galėtų užsimegzti ryšys su visumine valia. Tai nereiškia individualumo išnykimo, o veikiau jo suderinimą su visuma. Toks suderinimas neįmanomas be atsakomybės už savo veiksmus. Individuali valia nesuteikia žmogui teisės veikti vien pagal asmeninius troškimus, nepaisant pasekmių kitiems. Kiekvienas sprendimas dalyvauja priežastiniuose procesuose, todėl sąmoningas žmogus privalo prisiimti atsakomybę už jų pasekmes.
Kelias į absoliučią valią reikalauja absoliučios atsakomybės. Žmogus negali siekti absoliučios valios, atmesdamas savo veiksmų pasekmes ar naudodamasis individualia valia kitų nenaudai. Kuo aukštesnis sąmoningumo lygis, tuo didesnė atsakomybė už kiekvieną sprendimą. Kai žmogus rūpinasi ne tik savo interesais ir skiria savo žinias, valią bei veiksmus tarnystei kitiems, jis pradeda tikrąją tarnystės žmonijai misiją.
Žmogus, atpažįstantis savo sąlygotumus, elgiasi atsakingiau ir supranta, kaip informacija, patirtis ir dėsniai formuoja žmogaus veiksmus ir kaip, vystantis sąmonei, keičiasi žmogaus santykis su savo valia. Kai informacija virsta žinojimu, žinojimas integruojasi į sąmonę, o sąmonė randa atspindį veiksme, tuomet galima kalbėti apie individualios valios ribotumų įveikimą kelyje į Visatos visumą.
