
Daugelis girdėjo firminį vaikų pilvukų bučiuotojo Vladimiro Putino posakį, jog Rusija ribų neturi. Tai buvo atsakas berniukui, tarusiam, kad Rusija baigiasi ties Beringo sąsiauriu. Šie Kremliaus diktatoriaus žodžiai atskleidžia kur kas daugiau nei galima įžiūrėti plika akimi. Tai liudija statistinio ruso dvasios būklę.
Statistinis rusas, gyvendamas šalyje, nusidriekusioje nuo Baltijos jūros iki Ramiojo vandenyno, įprato, kad visa, kas aplink jį, yra jo. Šios tautos žmonės – tiek, kiek rusus galima laikyti tauta – visiškai kitaip suvokia erdvę nei savo šalyse susigrūdę europiečiai. Pastarieji pažodžiui trinasi alkūnėmis ir keliais. Istorija per ilgus karų šimtmečius pagaliau įpratino europietį jausti ribas, kur baigiasi „mano“ ir prasideda „kito“.
Rusas – visiškai kito suvokimo žmogus. Tai paliudys daugelis lietuvių, ypač – vilniečių, kuriems tenka gyventi kaimynystėje su atsikėlusiu rusu. Nesvarbu, ar tas rusas dokumentuose būtų fiksuotas kaip baltarusis, ar net kaip ukrainietis. Atšilus orams rusas ramia sąžine eina į balkoną ir baubia telefonu gerą valandą, kalbą pasodrindamas privalomais triaukščiais „matais“. Kad tai gali kam nors trukdyti, jis nuoširdžiai nesuvokia.
Būti rusu nėra kilmės klausimas. Niekada ir nebuvo. Tie, kurie kadaise vadinosi rusais – Kyjivo Rusios žmonės – šiandien vadinasi ukrainiečiais. Rusais dabar vadinasi galindų, erzių, mokšų ir daugybės kitų tautų mankurtai. Rusu savo dvasioje gali būti ir lietuvių kilmės žmogus. Priėmęs požiūrį, kad visa, kas jį supa, yra jo, ir kad visiškai normalu pažeisti kito žmogaus psichologinę, socialinę, politinę ar geografinę ribą.
Ne šiaip sau žodis „bezpridielas“ gimė rusų kriminalinėje kalboje. Šis žodis moralinėje, socialinėje ir teisinėje srityje reiškia tą patį, ką V. Putino žodžiai reiškia politinės geografijos srityje. Ribų nėra.
Rusija daugelį metų pažeidinėja leistinumo ribas. Iš pradžių ji paskandino kraujuje laisvąją Čečėniją, sulaužydama savo pačios sudarytą Chasavjurto sutartį. Po to niekšiškai užpuolė Sakartvelą, atplėšdama jo istorinę teritoriją – Žemutinę Kartliją – imigrantų osetinų vardu. Dabar terioja Ukrainą, skelbdama istorines ukrainiečių ir Ukrainai ištikimų totorių žemes savomis. Ir tai nėra vien geografinių ribų pažeidimas.
Tai, pirmiausiai, moralinių, psichologinių ir teisinių ribų peržengimas. Rusija bando Vakarų demokratijų kantrybės ribas, kaip XX a. viduryje šias ribas bandė Adolfo Hitlerio valdoma Vokietija. Vakarai ilgai leido Reichui grobti teritoriją po teritorijos, kol galų gale vis tiek gavo tai, ko bandė išvengti: pasaulinį karą.
Dabar demokratinio pasaulio lyderio vietoje turime Donaldą Trampą (Donald Trump), kuris su savo pakalikais teigia, jog Amerika niekam nieko nėra skolinga. Tai, švelniai tariant, prasilenkia su tiesa. Budapešte Amerika aiškiai įsipareigojo ginti ir saugoti Ukrainos suverenumą ir teritorinį vientisumą. Taigi, Amerika skolinga ir privalo tą skolą grąžinti. Ne doleriais, net ne ginklais, bet savo pačios karine jėga.
Visgi prasilenktume su tiesa ir tada, jei visus šunis kartume ant D. Trampo. Ką mes – Vakarų demokratijos, įskaitant ir Lietuvą – padarėme dėl Čečėnijos Respublikos Ičkerijos? Neišstenėjome net formalaus jos valstybingumo pripažinimo. Rusijai užpuolus Sakartvelą taip pat apsiribojome virkavimais. O Rusija plečia leistinumo ribas ir plės jas toliau, kol vienąsyk „gaus į snukį“. Tik tada Rusija atgaus ribas.
Tai, kad šiandien Rusija gyvena be ribų – tai yra, daro „bezpridielą“ – yra ir mūsų, Vakarų, kaltė. Mažų mažiausiai, ką mes, kaip Europos Sąjungos šalis, galėtume padaryti, tai pareikalauti visiškos Rusijos blokados. Jokios prekybos, jokio tranzito, jokių diplomatinių santykių. Šiandien Europa – nuo Jungtinės Karalystės iki Vokietijos – jau aiškiai suvokia būtinybę priešintis Rusijai. O Lenkija ir Baltijos valstybės tai suvokė visada. Reikia tik iniciatyvos. Jeigu ji bus, Rusija galės uždusti savo BRICS‘uose.
O jei Amerika kraustosi iš proto, belieka telktis Europai. Kažkada kryžiuočių agresija sutelkė Lietuvos gentis į valstybę. Gal dabar Rusijos agresija ir Amerikos nusišalinimas sutelks Europą. Tam reikės vieno: kad Vakarų Europos partneriai suvoktų Vidurio ir Rytų Europos savitumus ir pradėtų juos gerbti. Nusistatykime ribas savo pačių tarpusavio santykiuose. Tada bus lengviau jas nustatyti ir Rusijai.