Iš kur atsiranda beždžionžmogiai?

Istorikas Algimantas Kasparavičius taikliai įžvelgia humanitarinių mokslų ideologizavimą. Sovietai įvedė į mokslo pasaulį savo discipliną – „mokslinį komunizmą“. Liberalai elgiasi gudriau. Jie savo „mokslinį liberalizmą“ išskaido po įvairias disciplinas, propaguodami grynai ideologinius vaizdinius. Nuo laisvos rinkos ir tęstinio lyčių skaičiaus iki iliuzijos apie istoriškai nulemtą liberalizmo pergalę visame pasaulyje.

Laisvosios rinkos idėja turi daug bendro su darvinizmu: tai – idėja, kad pasaulis tvarkosi savaime. Be projekto, be plano, be autoriaus. Autoriaus vietoje – gaivališkos jėgos, be sąmonės, bet veikiančios taip, tarsi turėtų sąmonę, valią, protą ir veiksmo logiką. Spontaniški individai masėje sudaro logišką sistemą.

A. Kasparavičius teisus tik iš dalies. Ideologizuojami ne tik humanitariniai, bet ir gamtos mokslai. Švietimo sistemoje moksleiviai išsamiai supažindinami tik su spontaniškos evoliucijos teorija. Apie kitas gamtos mokslų teorijas – kreacionizmą ir intelektualų dizainą – geriausiu atveju tik užsimenama.

Dievo teorija gamtos moksluose pristatoma įvairiai. Kentas Hovindas (Kent Hovind) šią teoriją pateikia populiaria forma, su juokeliais ir gana paviršutiniškais argumentais, skirtais statistiniam koledžo absolventui. Profesorius Artūras Vailderis-Smitas (Arthur Wilder-Smith), Stalupėnuose gimęs daktaras Verneris Gitas (Werner Gitt), mūsų kaimynas, lenkų profesorius Macejus Gertichas (Maciej Giertych) tai pristato aukščiausiu akademiniu lygiu, vertu rimtos diskusijos tarp mokslinės tiesos ieškančio jaunimo.

Jungtinėse Valstijose veikia judėjimas „Arijų tauta“ („Aryan Nation“), kuris jungia biblinę doktriną su evoliucijos teorija, teigdamas, jog baltuosius žmones tiesiogiai sukūrė Dievas, o visi kiti kilo iš beždžionės. Logiškai mąstant, beždžionės palikuonys turėtų būti žemesni protiškai ir dvasiškai. Bet tai sunkiai paaiškintų tiek Artimųjų, tiek Tolimųjų Rytų civilizacijų pasiekimus, tiek ir tokius afrikiečių fenomenus kaip Tomas Fuleris (Thomas Fuller), vergas, gebėjęs apdoroti sudėtingiausias matematines operacijas.

Kur klumpa rasiniai teoretikai, ten atvirų klausimų palieka filosofija, psichologija ir sociologija. Teoriją apie žmogaus kilmę iš beždžionės mums patvirtina kasdienė patirtis, susiduriant su žmonėmis, kurie ligšiol gyvena gyvūnų lygyje. Tai – žmonės, kuriems svarbesni instinktai nei protas ar dora. Kuriems svarbiau parodyti jėgą nei rasti tiesą. Svarbiau jausti nei mąstyti. Uždirbti pinigus materialiam gyvenimui nei kurti. Pajusti lytinį malonumą nei atverti duris gyvybei. Patenkinti save nei palaiminti kitą.

Konfucijus teigė, kad kilnus žmogus prastai orientuojasi paprastuose dalykuose, bet jam galima patikėti didžius uždavinius. Prastas žmogus – priešingai, puikiai suvokia paprastus dalykus, bet lieka bergždžias didžiuose reikaluose. Gnostikai skyrė žmones į dvasinius, sielinius ir kūniškus. Panašu, kad šie mokytojai geriau suvokė žmogiškąją prigimtį nei liberalūs humanistai, sulyginantys žmones pagal jų fizinę anatomiją, kai dvasinės anatomijos rodikliai skiriasi labiau nei diena ir naktis.

Tad „Arijų tautos“ teiginiai apie dvi žmonių kilmės linijas atrodo visai logiškai, jei tai atsiesime nuo rasių klausimo. Panašu, kad rasės, kaip fiziniai ypatumai, išsiskyrė vėliau nei susimaišė Dievo vaikai ir beždžionžmogiai. Tiesa, čia koją kiša genetika, liudijanti bendrą žmonijos promotę. Bet šia promote galėjo būti Nojaus žmona, kurios genotipe jau buvo susimaišę Dievo vaikų ir beždžionžmogių genai.

Paradoksas, kad gyvūniškam žmogui kitos gyvybės formos – tik vartojimo objektas, o dvasiniam žmogui – meilės objektas. Nes tik žmogus, pakilęs aukščiau gaivališkumo, gali išsiveržti už mitybos grandinės ribų.

Yra ir kita versija, kurią skelbė lietuvių filosofas sokratikas, laisvės kovotojas, daktaras Algirdas Statkevičius. Ne žmonės kilo iš beždžionių, tai kai kurie žmonės virsta beždžionėmis. Cituodamas kitą autorių, mąstytojas rašė: aplinkui gorilos ir orangutangai, kurie atsirado, deja, iš žmonių.

Tai mus priartina prie dar vienos teorijos. Visų žmonių protėvis turėjo dievišką kilmę, bet po to atitrūko nuo dieviškojo šaltinio ir tapo, viso labo, protingiausiu iš gyvūnų. Su visomis gyvūno savybėmis. Gal todėl šios teorijos šalininkai kalba apie gimimą iš naujo, gimimą iš dvasios, gimimą iš aukšto. Neįvardijant, ar tai – vienkartinis, ar daugkartinis įvykis. Gimimas iš naujo siejamas su graikiška sąvoka „metanoia“, kuri lietuviškai klaidingai verčiama kaip „atgaila“. „Metanoia“ – ne jausmų, bet proto ir valios procesas.

Čia mus gelbsti dievažmogis Kristus, per kurį žmogus gali atgauti dieviškąją prigimtį. Susitapatindami su Kristumi žmonės tampa Dievo vaikais. Bet ir ši teorija palieka atvirų klausimų. Kodėl tiek daug su Kristumi susitapatinusių žmonių – krikščionių – susitelkia į gyvūniškus rūpesčius, o tarp žmonių, tolimų nuo Kristaus, galima rasti aukštesnio dvasinio lygio asmenų? Be to, kodėl gyvūniškiems žmonėms gimsta dvasingi ainiai, ir atvirkščiai? Matyt, čia veikia recesyviniai genai, sąlygojantys atavizmą tam tikroje kartoje.

Neatmestina ir versija, kad kiekvieno žmogaus dvasia – individuali. Nepriklausoma net nuo genų. Kiekvienas žmogus turi savo kelią ir kiekvienam duotas tam tikras saikas. Kam daugiau duota, iš to bus daugiau pareikalauta. Tad paprastas žmogus, išpildęs savo proto saiką, vertesnis pagarbos nei asmuo, kuriam duotas dvasios milžino saikas, o jis išpildo tik vidutinybės saiką. Vertinamuoju matu čia tampa darbas.

Beždžionžmogiai šiandien gyvena aplink mus. Galbūt net sudarydami šiandieninės žmonijos daugumą. Krikščioniškoji teorija teikia daugiau vilties nei bet kuri kita. Net žemiausias beždžionžmogis gali dvasiškai tapti Dievo vaiku. Kita vertus, čia glūdi ir atsakomybė. Net aukščiausios dvasinės prabos žmogus lieka toli nuo tobulo Absoliuto. Užtat net ir jam būtina gimti iš naujo. Kitaip Absoliuto akivaizdoje vietos jam nėra.

Nesupratusiems: čia esama satyros. Bet tiktai iš dalies. Kad ir kaip būtų atsiradęs žmogus – sukurtas tiesiogiai ar išsivystęs iš žemesnių gyvybės formų – jam skirta būti žmogumi. Dvasine esybe. Ir tai nėra tik duotybė, tai yra amžinas tapsmas. Netapęs tuo, kuo jam skirta būti, žmogus lieka tiktai trąša.

Marius Kundrotas, idėjų istorikas