Atsisakyti Stambulo konvencijos

Kartu su ratifikavimo dokumentu pateiktoje deklaracijoje ji pabrėžė, jog Konvencijoje vartojamas terminas „gender“ neturi būti suprantamas kaip įsipareigojimas įtvirtinti kitokį lyties (moters ir vyro) supratimą Latvijos Respublikos teisinėje ir švietimo sistemoje ir nesudarys įsipareigojimo kitaip interpretuoti Latvijos Konstitucijoje nustatytas normas ir vertybes.

Analogišką, tik kiek siauresnį pareiškimą žodine (Note Verbale) forma padarė ir Lietuva, kai 2013 m. pasirašė (parafavo) šią Konvenciją.

Į tai iškart sureagavo kelios Vakarų Europos valstybės, šios Konvencijos narės Austrija, Vokietija, Šveicarija, Olandija, Suomija, Švedija ir Norvegija pareikšdamos ificialių prieštaravimą tokiai Latvijos deklaracijai ir teigdamos, jos Latvijos deklaracija prilygsta išlygai, o Konvencija išlygų šioje srityje (dėl lyties sampratos) neleidžia.

Panašius prieštaravimus šios šalys pateikė ir kitoms valstybėms, kurios bandė tokiu būdu išvengti ideloginių Konvencijos nuostatų inkorporavimo į šalies teisinę sistemą – Ukrainai ir Lenkijai.

Taigi, Latvija puikiai žino: a) kad tarptautinė bendruomenė jai neleis turėti savo požiūrio į Konvencijoje  pateikiamas sąvokas (gender, nediskriminavimas dėl lyties tapatybės (gender identity), stereotipiniai lyčių vaidmenys), b) vers priimti tokį sąvokų turinį, kuris yra apspręstas Konvencijos oficialaus aiškinimo.

Todėl palankus Konvencijoje naudojamų sąvokų išvertimas į nacionalinę kalbą nieko nesprendžia, nes esant teisiniam ginčui dėl sąvokos turinio, teisinę galią turės tik oficialūs Konvencijos tekstai anglų ir prancūzų kalbomis, o jų aiškinimas bus galima tik pagal oficialus šaltinius. Vienas iš jų yra Kovencijos aiškinamasis memorandumas, kuris aiškiai apibrėžia, jog Konvencijos objektas nėra tik vyrai ir moterys, bet ir LGBTQ+.

Tą ir pabrėžia Latvijos teisininkai, teisingai prognozuodami, jog Latvija susidurs su Konvencijos įgyvendinimo priežiūrai numatytos institucijos GREVIO spaudimu taikyti Konvencijos ideologines nuostatas taip, kaip tarptautinei bendruomenei reikia.

Antras dalykas, skirtingai negu Lietuva, Latvija neturi specialaus smurtui artimoje aplinkoje skirto įstatymo. Lietuvos padėtis šuo aspektu geresnė, nes mes jau nuo 2011 m. turime veikiantį Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymą, į kurį šiuo metu perkeltos beveik visos Konvencijos normos.

2023 m. jame atsirado,  pradėjo veikti  pagrindinė antrinės prevencijos priemonė – apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderis. Taigi, iš esmės šis įstatymas, kartu su atitinkamomis Baudžiamojo kodekso nuostatomis, garantuoja visą reikiamą apsaugą, kurią suteikia Konvencija, ir jame nėra ideologinių jos nuostatų (nors buvo bandyta jas į įstatymą įrašyti).

Šiame kontekste Latvija, neturinti analogiško įstatymo, vakuumą, kurį tariamai sukurs Konvencijos denonsavimas, ketina kompensuoti praeitais metais priimta Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2024/1385 dėl kovos su smurtu prieš moteris ir smurtu šeimoje. Ši direktyva numato Konvencijai analogišką apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje mechanizmą, tačiau turi mažesnį ideologinį krūvį, yra labiau techninio pobūdžio.

Ir nors Latvijai, kaip ir kiekvienai ES šaliai narei, bus privaloma įgyvendinti jos nuostatas, skirtingai negu Konvencija, ES direktyva suteikia šalims didesnį manevro laipsnį. ES direktyvų specifika yra ta, jog jos nustato tam tikrus minimalius apsaugos standartus, o ES šalys gali pasirinkti didesnį (šiuo atveju –  labiau ideologizuotą) jos įgyvendinimo laipsnį.

Beje, pridėsiu, jog apie šią direktyvą kaip alternatyvą Konvencijai, rinkimų metu kalbėjo socialdemokratai. Jei Premjerei kartais kils noras ratifikuoti Stambulo konvenciją, koalicijos partneriai maloniai primins. 🙂

Žemiau pateikiu Latvijos advokatų kontoros sutašytus argumentus dėl Konvencijos denonsavimo pagrindimo.

——–

Teisinė Stambulo konvencijos denonsavimo analizė:

2025 m. spalio 22 d. Saeimos Užsienio reikalų komiteto pasiūlymas įtraukti į parlamento sesijos darbotvarkę įstatymo projektą „Dėl pasitraukimo iš Europos Tarybos konvencijos dėl smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje prevencijos ir kovos su juo“ (toliau – Stambulo konvencija) įtraukti į parlamento posėdžio darbotvarkę, yra svarbus posūkis Latvijos tarptautinėje teisinėje praktikoje.

Šis sprendimas paskelbti konvencijos denonsavimą neturėtų būti vertinamas kaip staigus politinis kaprizas ar valstybės įsipareigojimo kovoti su smurtu atsisakymas. Priešingai, tai yra logiška ir teisiškai pagrįsta išvada po ilgų ir sudėtingų teisinių diskusijų, kurios prasidėjo dar gerokai prieš konvencijos ratifikavimą 2024 m. ir pasiekė kulminaciją tarptautiniuose nesutarimuose dėl jos taikymo sąlygų.

Ratifikuodamas Stambulo konvenciją, Latvijos parlamentas priėmė Europos Tarybos konvencijos dėl smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje prevencijos ir kovos su juo įstatymą, kurio 2 straipsnyje buvo įtraukta speciali deklaracija. Šioje deklaracijoje teigiama, kad Latvija taikys konvenciją „Laikydamasi Latvijos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų vertybių, principų ir normų, visų pirma atsižvelgdama į žmogaus teisių apsaugą, moterų ir vyrų lygybę, santuokos, šeimos, tėvų ir vaikų apsaugą ir paramą“.

Be to, deklaracijoje aiškiai nurodyta, kad terminas „socialinė lytis“ Latvijos teisės sistemoje, nebūtų aiškinamas kaip įpareigojimas keisti ar išplėsti Konstitucijoje ir kituose teisės aktuose įtvirtintą lyties kaip biologinės kategorijos – moters ir vyro – sampratą. Pagrindinis šios deklaracijos tikslas buvo prevenciškai išvengti galimo konflikto tarp konvencijos nuostatų ir Konstitucijos 110 straipsnio, kuris apibrėžia santuoką kaip vyro ir moters sąjungą ir gina šeimą.

Įstatymo projekto dėl pasitraukimo iš konvencijos aiškinamajame memorandume teisingai nurodoma, kad „dabartinė Stambulo konvencijos įgyvendinimo praktika neleidžia mums būti tikriems, kad visais atvejais valstybinės ir vietos valdžios institucijos įgyvendina priemones prieš smurtą ir jo riziką pagal deklaracijoje išdėstytus principus“.

Šis teiginys atskleidžia praktinę problemą – tarptautiniai prieštaravimai sukelia teisinį neapibrėžtumą, kuris trukdo nuosekliai ir vienodai taikyti konvencijos normas. Be to, Latvijos tolesnė narystė konvencijoje neišvengiamai lemtų numatomą neigiamą scenarijų, susijusį su konvencijos stebėsenos mechanizmu. Konvencijos įgyvendinimą stebi nepriklausoma ekspertų grupė GREVIO, kurios įgaliojimai apima periodišką valstybių narių vertinimą ir rekomendacijų teikimą. Latvijos atveju šis procesas būtų pasmerktas žlugti nuo pat pradžių.

1. Vertindama Latviją, GREVIO neišvengiamai nustatytų, kad Latvija konvenciją taiko remdamasi savo deklaracija, kuri, pavyzdžiui, riboja sąvokos „socialinė lytis“ aiškinimą.

2. Todėl GREVIO ataskaita apie Latviją greičiausiai būtų labai kritiška. Joje būtų nurodyta, kad tarptautiniai įsipareigojimai nevykdomi ne todėl, kad Latvijoje smurto aukos nėra apsaugotos, bet todėl, kad Latvija atsisako priimti „oficialų“ ir platesnį konvencijos aiškinimą, kuris prieštarauja Saeimos priimtai deklaracijai.

3. Tokiu atveju Latvija būtų priversta skirti nemažai administracinių, diplomatinių ir finansinių išteklių, kad apsigintų nuo garantuoto tarptautinio pasmerkimo ir nuolatinio teisinio spaudimo. Ši kova dėl aiškinimo klausimų nukreiptų dėmesį ir išteklius nuo pagrindinio tikslo – realios ir veiksmingos kovos su smurtu nacionaliniu lygmeniu.

Šiuo požiūriu pasitraukimas iš konvencijos yra pragmatiškas žingsnis, leidžiantis iš anksto išvengti šio neišvengiamo ir neproduktyvaus tarptautinio konflikto. Tai leidžia valstybei išlaikyti kontrolę savo teisinės politikos srityje ir nukreipti išteklius ten, kur jų labiausiai reikia.

Įstatymo projekto aiškinamajame memorandume teisingai pabrėžiama, kad pasitraukimas iš Stambulo konvencijos „nekelia pavojaus pagrindinių teisių apsaugai Latvijoje“, nes kiti galiojantys teisės aktai užtikrina tinkamus apsaugos standartus. Šis argumentas yra svarbus siekiant atremti kritiką, kad pasitraukimas yra žingsnis atgal žmogaus teisių srityje. Smurto aukų apsauga Latvijoje grindžiama stabilia ir daugiasluoksne teisine sistema, kurioje Stambulo konvencija, ypač atsižvelgiant į jos prieštaringą statusą, nėra nei vienintelis, nei pagrindinis instrumentas. Pagrindinių teisių apsauga Latvijoje užtikrinama:

● Latvijos Respublikos Konstitucija: jos nuostatos garantuoja kiekvienam teisę į gyvybę, sveikatą, asmens neliečiamybę ir orumą. Valstybė turi teigiamą pareigą užtikrinti veiksmingą šių teisių apsaugą.

● Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (EŽTK): tai viena iš įtakingiausių tarptautinių sutarčių, kuri yra tiesiogiai taikoma Latvijos teisinėje sistemoje. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika aiškiai nustatė, kad valstybės turi pareigą ne tik susilaikyti nuo žmogaus teisių pažeidimų, bet ir imtis aktyvių priemonių, kad apsaugotų asmenis nuo kitų privačių asmenų smurto.

● Nacionaliniai teisės aktai: Latvijoje galioja Baudžiamasis kodeksas, numatantis atsakomybę už įvairius smurtinius nusikaltimus. Civilinio proceso įstatymas numato veiksmingą laikiną apsaugos priemonę nuo smurto – teismo sprendimą dėl gyvenimo skyrium. Taip pat veikia socialinių paslaugų sistema, teikianti paramą aukoms, įskaitant krizių centrų paslaugas.

Dėl to yra pagrįsta perkelti dėmesį nuo klausimo „ar mes saugome aukas?“ prie klausimo „kaip tai padaryti veiksmingiausiai?“. Šiame kontekste pasitraukimas iš Stambulo konvencijos nėra apsaugos sistemos susilpnėjimas, bet yra neveiksmingo ir teisiškai neaiškaus elemento atmetimas siekiant sustiprinti ir modernizuoti nacionalinę sistemą remiantis aiškiais, nedviprasmiškais ir teisiškai privalomais teisės aktais.

 Diskusijos apie Stambulo konvenciją dažnai sukuria klaidingą įspūdį, kad tai vienintelis tarptautinis dokumentas, skirtas kovai su smurtu. Įstatymo projekto aiškinamajame memorandume teisingai nurodoma nauja ir daug stipresnė teisinė priemonė – Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2024/1385 dėl kovos su smurtu prieš moteris ir smurtu šeimoje.

Ši direktyva ne tik siūlo alternatyvą, bet ir daugeliu atžvilgių yra pranašesnė priemonė Latvijos teisinėje situacijoje. 2024 m. gegužės 14 d. priimta Direktyva (ES) 2024/1385 yra pirmasis išsamus ES teisės aktas, skirtas kovai su smurtu prieš moteris ir smurtu artimoje aplinkoje. Skirtingai nuo Europos Tarybos konvencijos, kuri yra tarptautinė sutartis, grindžiama savanoriško valstybių narių prisijungimo principu, ES direktyva yra teisiškai privalomas aktas Latvijai kaip ES valstybei narei.

Latvija turi teisinę pareigą ją įgyvendinti (perkelti) į savo nacionalinę teisinę sistemą iki 2027 m. birželio 14 d. Šios prievolės nevykdymas gali lemti Europos Komisijos inicijuotą pažeidimo procedūrą ir galiausiai Europos Sąjungos Teisingumo Teismo paskirtas finansines sankcijas. Tai yra daug stipresnis ir veiksmingesnis vykdymo užtikrinimo mechanizmas nei Europos Tarybos konvencijos stebėsenos sistema.

Direktyva yra labai praktiška ir orientuota į konkrečių šiuolaikinių problemų sprendimą. Ji numato pareigą visoje ES nustatyti baudžiamąją atsakomybę už konkrečius nusikaltimus. Ypač svarbu tai, kad direktyvoje daug dėmesio skiriama kibernetinio smurto formoms, kurios skaitmeniniame amžiuje tampa vis didesne grėsme, o nacionaliniai teisės aktai dažnai negali pakankamai greitai prie jų prisitaikyti.

Direktyvoje taip pat nustatyti minimalūs standartai, susiję su aukų apsauga, parama ir teise kreiptis į teismą, numatant saugius pranešimo kanalus, galimybę gauti apsaugos orderius ir specializuotas paramos paslaugas.

Pasitraukdama iš Stambulo konvencijos ir sutelkdama visą dėmesį į Direktyvos 2024/1385 įgyvendinimą, Latvija gali pereiti nuo ilgametės ideologinės diskusijos prie praktinių ir veiksmingų veiksmų.

1. Debatai dėl Stambulo konvencijos Latvijoje buvo itin poliarizuoti. Jie daugiausia buvo sutelkti į prieštaringus ir filosofiškai įkrautus terminus, pavyzdžiui, „socialinė lytis“, kurie užgožė pagrindinį konvencijos tikslą – kovą su smurtu. Šios diskusijos tapo platesnio „kultūrinio karo“ dalimi, o ne konstruktyvia diskusija apie geriausius teisinius sprendimus.

2. ES direktyva, nors ir siekianti to paties tikslo, yra suformuluota daug techniškesniu, pragmatiškesniu ir teisiškai tikslesniu būdu. Ji nenustato vienodos socialinės ar filosofinės sistemos valstybėms narėms. Vietoj to direktyva nustato pareigą pasiekti konkrečius ir išmatuojamus teisinius rezultatus – kriminalizuoti tam tikrus nusikaltimus, sukurti veiksmingas paramos paslaugas, užtikrinti, kad aukos turėtų galimybę gauti apsaugos orderius.

3. Šis į rezultatus orientuotas požiūris leidžia išvengti ideologiškai jautrių klausimų ir sutelkti dėmesį į praktines užduotis, kurias daug lengviau įgyvendinti nacionaliniu lygmeniu ir kurios sukelia žymiai mažiau politinio pasipriešinimo.

4. Taigi direktyva suteikia Latvijai galimybę pasiekti ir netgi viršyti Stambulo konvencijoje nustatytus tikslus, tačiau be prieštaringo „ideologinio bagažo“, kuris sukėlė susiskaldymą Latvijos visuomenėje ir politinėje aplinkoje. Tai daro direktyvą daug patrauklesnę ir, galiausiai, veiksmingesnę priemonę tiek politiniu, tiek teisiniu požiūriu. Pasitraukimas iš konvencijos ir visiškas sutelkimasis į direktyvos įgyvendinimą yra kelias į depolitizuotą, profesionalią ir veiksmingą kovos su smurtu politiką.

Saeimos pasiūlymas pasitraukti iš Stambulo konvencijos yra ne tik teisinės aklavietės sprendimas, bet ir strateginis sprendimas, turintis keletą teigiamų teisinių ir praktinių pasekmių. Jis užtikrina teisinės apsaugos tęstinumą, tuo pačiu suteikdamas valstybei didesnę veiksmų laisvę ir galimybę efektyviau naudoti išteklius.

Pagrindiniai susirūpinimai, išreikšti dėl konvencijos denonsavimo, yra susiję su galimu teisinės tuštumos atsiradimu smurto aukų apsaugos srityje. Tokios abejonės yra nepagrįstos. Kaip analizuota aukščiau, Latvijos apsaugos sistema yra pagrįsta stabiliais ir vienas kitą papildančiais ramsčiais, kurie užtikrina jos tęstinumą ir netgi stiprinimą po pasitraukimo iš konvencijos:

1. Stabilus nacionalinis pagrindas: Konstitucija ir nacionaliniai įstatymai (Baudžiamasis kodeksas, Civilinio proceso kodeksas ir kt.) jau numato pagrindinę apsaugą nuo smurto. Pasitraukimas iš Stambulo konvencijos jokiu būdu nepaveiks šių nacionalinių normų galiojimo.

2. Tvirti tarptautiniai įsipareigojimai: Latvija tebėra Europos žmogaus teisių konvencijos narė. EŽTK praktika aiškiai nustato teigiamą valstybės pareigą sukurti veiksmingą teisinį pagrindą ir imtis praktinių priemonių, kad būtų apsaugoti asmenys nuo smurto artimoje aplinkoje ir kitų smurto formų. Šie įsipareigojimai yra daug fundamentalesni ir išsamesni nei Stambulo konvencijos nustatyti įsipareigojimai.

3. Šiuolaikiniai ES teisės aktai: Svarbiausias elementas yra būsimas ES direktyvos 2024/1385 įgyvendinimas. Šis procesas ne tik užpildys galimas spragas, bet ir žymiai modernizuos bei sustiprins esamą sistemą, ypač kovojant su naujomis smurto formomis, pvz., kibernetiniu smurtu. Direktyvos perkėlimas į nacionalinę teisę pareikalaus peržiūrėti ir patobulinti nacionalinius teisės aktus, taip užtikrinant aukštesnį apsaugos lygį.

Taigi, pasitraukdama iš Stambulo konvencijos, Latvija ne silpnina, o racionalizuoja savo teisinę sistemą, atsisakydama prieštaringo ir teisiškai neaiškaus dokumento ir pasirinkdama aiškias, privalomas ir šiuolaikiškas teisines normas.