Lietuviškojo nacionalizmo klasikas Romualdas Ozolas savo knygą apie nacionalizmą kaip šių laikų humanizmą pradėjo įspėjimu apie klimato kaitą kaip vieną didžiausių mūsų dienų problemų. Nors šis Nepriklausomybės akto signataras iki paskutiniųjų žemiškojo gyvenimo dienų save lokalizavo centre, jį pažinoję turi pagrindo teigti, jog jo centrizmas reiškė kultūrinės dešinės ir ekonominės kairės sintezę.
Dabartiniai lietuvių dešinieji, įskaitant tuos, kurie R. Ozolą įvardija kaip savo ideologinį pirmtaką, šį įspėjimą užmiršta. Jie vadovaujasi lyg tai Donaldo Trampo (Donald Trump), lyg tai Žairo Bolsonaro (Jair Bolsonaro), o lietuviškame kontekste – Algirdo Brazausko ekonominio pragmatizmo doktrina.
Daugelis dabartinių dešiniųjų yra vakarykštės dienos kairieji. Antai D. Trampo stovykloje skamba šūkiai apie darbo klasės interesus, kuriuos – žinoma – žlugdantis žaliasis kursas. Jei Algirdas Mykolas šiandien būtų gyvas ir vadovautųsi tomis pačiomis nuostatomis, jis puikiai sutartų su tokiais dešiniaisiais.
Jei iš ūkio ir buities plokštumos bent kiek pakiltume iki idealų dimensijos, viena bendriausių temų būtų gyvybės kultūra. Idealistinė dešinė kalba apie gyvybę, idealistinė kairė daro tą patį. Tik jų politikos objektai iš esmės skiriasi. Dešinieji idealistai kalba apie žmogaus gyvybę nuo užsimezgimo, kam kairieji dažnai oponuoja, akcentuodami nėščiosios pasirinkimo teisę – pasirinkimo už savo vaiką. Kairieji idealistai kalba apie gamtosaugą ir gyvūnų gerovę, dažnai keliamą net į teisių lygį, ir čia supratimo dažnai trūksta dešinei.
Abiem atvejais matyti nuoseklumo stoka. Nėra prasmės kalbėti apie gyvybę kaip tokią, jei skirtingi gyvi subjektai ar objektai išskiriami teisės į gyvenimą požiūriu. Tokiais atvejais reikia kalbėti apie žmogų, apie jo gemalą, apie gyvūną, apie ekosistemą – apie bet ką, tik ne apie gyvybę.
Jei kalbėsime apie dešiniąją ir kairiąją minties tradicijas, tai nuo pat pradžių dešinei buvo būdingesnė orientacija į idealiąją, o kairei – į materialiąją žmogaus gyvenimo pusę. Taigi, žalioji kairė, moralės ir kultūros klausimais užimanti patį kairiosios stovyklos pakraštį, paradoksaliai kelia būtent dešinįjį principą, pagal kurį žmogus privalo save riboti vardan bendrojo gėrio, šiuo atveju išplėsto nuo žmonijos iki pasaulio.
Žmogus turi siekti kažko kilnesnio nei vien savanaudiška pragmatiška buitis. Ar tai reiškia, kad visi kilnūs žmonės turi tapti penkto lygio veganais, valgančiais tik mineralus ar mirštančiais nuo savanoriško badavimo, kaip džainistų religijos adeptai? Vargu. Dešinė iš principo yra hierarchinė pasaulėžiūra, kurioje žmogus visgi yra aukščiau kitų žemiškų gyvybės formų. Visgi yra skirtumas tarp kitų gyvybės formų vartojimo būtinosioms reikmėms ir beatodairiško šių formų naikinimo iš godumo arba tuštybės.
Organikos vartojimas maistui nėra tas pats kaip žudymas dėl puošmenos – kailių, ilčių, ragų – ar žiaurios kultūrinės praktikos kaip korida Ispanijoje, gaidžių peštynės Prancūzijoje ar grindų skerdynės Fareruose. Prie tokių praktikų priskirtinas ir kačiukų bei šuniukų skandinimas ar užkasimas į žemę dar esant gyviems. Taip pat ir pavasarinis sausos žolės deginimas, grasantis ekologine mikrokatastrofa.
Kaip tik tai, kad žmogus intelektualiai ir dvasiškai yra ar bent turi galimybę būti aukščiau kitų gyvybės formų, jį įpareigoja rūpintis ir globoti kitas gyvybės formas. Taip pasakytų nuoseklus dešinysis. Ir priešingai, nuoseklus kairysis, prilygindamas žmogų gyvuliams, sakytų, jog visiškai normalu naikinti kitas gyvybės formas dėl savų poreikių ir instinktų. Juk būtent taip elgiasi gyvuliai.
Vakarų Europos dešinieji seniai pralenkė tiek Amerikos, tiek Vidurio Europos kolegas. Tiek Danų tautos partijoje, tiek prancūzų Nacionaliniame sambūryje visiškai normalu kalbėti apie gyvūnų gerovę. O juk būtent lietuviai ilgiausiai išsaugojo pagoniškas tradicijas, iš kurių bene vienintelis pozityvas – darna su gamta. Lietuviškasis Žaliųjų judėjimas iš pat pradžių buvo dešinėje, kiek dešinė reiškia patriotines vertybes. Žaliųjų partija šiuo atveju – implantuotas naujadaras. Neturintis jokių šaknų lietuviškoje tradicijoje.
Taigi, rūpestis gyvūnų gerove, ekosistemomis ir planetos likimu puikiai dera su dešiniąja logika ir net iš jos išplaukia. Pastarasis aspektas turi ir praktinės reikšmės. Jei dėl klimato kaitos dalis gyvenamųjų plotų dykumės, o kita dalis bus užlieta vandeniu, migracijos procesai žymiai intensyvės. Ir tada Europai teks amžiams palaidoti bet kokias tautinės valstybės vizijas. Nebesustabdys net šūviai prie sienų.
Štai, dėl ko nuoseklus dešinysis turi remti žaliąją kursą. Bet protingai ir palaipsniui. Dešinei apskritai labiau būdinga evoliucija nei revoliucija. Tvari technika ir ekonomika turi būti diegiamos žingsnis po žingsnio, kad žmonės patirtų kuo mažiau nuostolių. Visgi kryptis turi būti aiški. Kitaip susinaikinsime.
