Tiesos atributai
Kai kalbame apie tiesą, yra gerai žinoti jos charakteristikas, jos atributus. Kokia yra objektyvi tiesa? Kokie jos charakterio bruožai?
Tiesa yra absoliuti
Kai kažkas yra absoliutus, tai reiškia, kad jis nuo nieko kito nepriklauso. Absoliutą geriau suprasime, jei suprasime jo priešingybę – „santykinį“. Kažkas, kas yra santykinis, turi būtiną priklausomybę nuo kažko kito. Pavyzdžiui, esame linkę manyti, kad laikas bėga absoliučiai, kad viena minutė yra vienoda visiems ir visur. Tačiau dabar mokslininkai gali įrodyti, kad laikas yra reliatyvus ir kad objekto laikas priklauso nuo to objekto greičio.
Bet kokio objekto laikas lėtėja, kai jis artėja prie šviesos greičio. Taigi, laikas yra santykinis, jis priklauso nuo kažko kito. Tačiau tiesa nėra reliatyvi, ji nuo nieko kito nepriklauso. Štai tiesos pavyzdys – Dievas egzistuoja. Jis egzistuoja visur ir visiems. Jis nėra skirtingas Dievas, esant skirtingam greičiui, su gravitaciniu lauku ar be jo, bažnyčioje ar už jos ribų, arba skirtingiems žmonėms, skirtingoms tautoms ar skirtingais laikais. Jis yra tas pats visiems, visur ir visada.
Ne kiekviena tiesa iš karto visiems yra akivaizdi. Tai, kad daugelis žmonių nepripažįsta Dievo buvimo, nereiškia, kad Jo egzistavimas nėra tiesa, tai tik reiškia, kad jie nesugebėjo suvokti šios tiesos. Tiesa yra absoliuti, ne santykinė, todėl tam tikros tiesos egzistavimas nepriklauso nuo to, ar žmonės ją pripažįsta, ar ne. Kad Dievas būtų Dievas, Jam nebūtina, kad žmogus Jį pažintų ar Juo tikėtų.
Tiesa atitinka tikrovę
Tiesa yra absoliuti, todėl ji atitinka tikrovę, – tai, kaip viskas yra iš tikrųjų. Kadangi tiesa egzistuoja, „tikrovė“ yra tai, kas atitinka tiesą. Tai suprantame, kai kalbame apie teisingus ir klaidingus teiginius. Melagingas teiginys yra melagingas, nes neatitinka tikrovės. Policija, norėdama nustatyti, ar asmuo meluoja, vadovaujasi atitikimo principu. Ar tai, ką žmogus sako, atitinka tikrovę?
Turime suprasti, kad žmonių įsitikinimai ir požiūriai, nors jiems ir atrodo tikri, gali būti neteisingi. Duglas Groutaisas (Douglas Groothuis, „Truth Decay”) teisingai pastebėjo, kad „…mes visi turime skirtingas perspektyvas (kurios gali būti šališkos, išankstinės, kvailos, arogantiškos ir t. t.), tačiau mūsų perspektyvos turi įtakos tik mūsų pačių suvokimui, kas yra tiesa; jos nelemia tiesos. Perspektyva gali būti iš dalies teisinga, iš esmės teisinga arba dažniausiai klaidinga“.
Objektyvi tiesa visiškai nepriklauso nuo mūsų požiūrio. Ji neprisitaiko prie mūsų, mes turime prisitaikyti prie jos.
Gyvename pasaulyje ir laikmetyje, kuris aukština žmogaus idėjas ir įsitikinimus, kartais labai kvailus ir absurdiškus. Dažnai sutinkama, o paskutiniais metais net stipriai peršama nuomonė, jog negalime sakyti, kad kito žmogaus įsitikinimai yra klaidingi. Tai, esą, mažiausiai – nemandagu, o ir šiaip – netolerantiška.
Jie būtų teisūs, jei nebūtų tokio dalyko, kaip objektyvi tiesa, nes tada visi galėtų būti teisūs, kad ir kaip smarkiai skirtųsi jų įsitikinimai ir kokie kvaili jie bebūtų. Tačiau tiesa egzistuoja, todėl du žmonės negali turėti iš esmės prieštaringų požiūrių į ką nors ir abu būti teisūs. Iš tikrųjų, kadangi objektyvi tiesa egzistuoja, bet kurio požiūrio vertė priklauso nuo to, kiek tiksliai jis atitinka tikrovę.
Melas ir netiesa pavojingi tuo, kad jie mus atitraukia nuo tiesos. Tai nuolat matome mus supančiame pasaulyje. Melas apie tai, ką verta valgyti ar kokį vaistą vartoti, gali žmogų privesti prie ligos ar mirties. Melas politikoje visokeriopai kenkia ir skurdina žmones ir tautas, griauna valstybes, sukelia karus. Pirmoje šio straipsnio dalyje minėta matrica visiškai paremta melu.
Tiesa yra nuosekli (koherentiškumas)
Kohereñcija (lot. cohaerentia – ryšys), prasmingų sistemos dalių (elementų) – dažniausiai teorijų, teiginių ar sąvokų – tarpusavio darnos ir rišlumo santykis. Koherencija yra būtina sistemos (pavyzdžiui, teksto) stabilumo, vidinės tvarkos ir darnios struktūros sąlyga. (Visuotinė lietuvių enciklopedija).
Nuoseklumas čia – tai vidinė darna, sąryšis, pastovumas. Tiesa negali prieštarauti pati sau nei viduje, nei išorėje. Kai kalbama apie vieną dalyką, turi būti viena absoliuti, vidujai nuosekli tiesa, ir tada ši tiesa atitiks tikrovę. Kai kuriais atvejais galime ką nors stebėti ir turėti apie tai skirtingas nuomones, bet galiausiai paaiškės, kad tiesa buvo tik viena.
Įdomu pažymėti, kad, pavyzdžiui, širdies koherentiškumas – tai būsena, kai širdis, protas ir emocijos yra sinchronizuoti ir subalansuoti. Ši būsena siejama su ramybe, atsipalaidavimu ir kognityvinių funkcijų pagerėjimu. Koherentiška širdis plaka ritmiškai ir darniai. Kai širdis funkcionuoja koherentiškai, mums tampa prieinami jos proto resursai (širdis turi savo protą).
Širdies matematikos (HeartMath) insituto tyrėjai taip sako apie širdies koherentiškumą: „Kai mes sąmoningai pasiekiame širdies koherencijos būseną ir kai suderinam širdies darbą su aukštomis emocijomis, tampame nepaprastai įžvalgūs. Tas įžvalgas mums siunčia širdies protas ir mes galime jomis pasinaudoti savo bei kitų žmonių labui.“
Kalbant apie žmogų, darnus, viduje suderintas žmogus – nedaloma asmenybė. Jo sąžinė liudija jo žodžius, o šie nesiskiria nuo jo darbų. Tai – tiesos charakteristika.
Tiesa yra universali
Tiesa yra universali, nes ji vienodai taikoma viskam ar kiekvienam žmogui. Tiesa nėra provinciali, tautinė, parapijinė, religinė, grupinė, partinė, ribota ar smulkmeniška. Tiesa yra visuotinė, plati, visa apimanti ir visur esanti. Visais laikais ir visose tautose ji išlieka ta pati ir tokia pati. Tiesa nėra madinga ar paviršutiniška. Kadangi tiesa yra universali, niekas negali nuo jos pabėgti.
Pavyzdžiui, mirtis yra visos žmonijos tiesa, ir kad bus paskutinis Teismas, kurio niekas neišvengs – irgi tiesa. Nė vienas gyvas žmogus negali jo išvengti ar pabėgti, paprasčiausiai netikėdamas, kad jis bus jam taikomas. Niekas negali pakeisti tiesos apie mirtį ir Teismą, nuspręsdamas apie tai negalvoti.
Visuotinis tiesos pobūdis turėtų skatinti kiekvieną iš mūsų jos ieškoti tol, kol įsitikinsime, kad ją radome. Pasitenkinti ar jaustis ramiai ir patogiai ten, kur esame, ir tuo, kuo tikime, nepakanka. Daugelis žmonių sako, kad yra „patenkinti tuo, kuo tiki“, bet tai nereiškia, kad jie teisūs, ir tai gali būti pavojinga, jei tai, kuo jie patenkinti tiki, pasirodys esanti netiesa.
Tiesa yra išskirtinė
Šiuo atveju „išskirtinė“ reiškia tai, kad tiesa labai aiškiai atsiskiria nuo melo. Netiesoje nėra ir negali būti tiesos, ir tiesa labai konkrečiai nubrėžia ribą tarp jų.
Universalusis tiesos aspektas apibūdina jos platų pobūdį, o išskirtinis tiesos aspektas apibūdina jos siaurą, konkretų ir specifinį pobūdį. Tiesa visada nubrėžia aiškią ribą ten, kur viskas, kas jai prieštarauja, yra klaidinga. Tiesa kategoriškai atmeta viską, kas yra netiesa ir nesimaišo su ja. Būtent dėl išskirtinio tiesos pobūdžio žmonės mano, kad tie, kurie ją priima, yra „siauro mąstymo“, „siaurakakčiai“. Kadangi Dievas sukūrė ir fizinį, ir dvasinį pasaulį, logiška, kad jie abu atspindi išskirtinę tiesos prigimtį, ir taip yra. Išskirtinė tiesos prigimtis yra įaugusi į materialaus pasaulio, kuriame gyvename, audinį.
Išskirtinės tiesos prigimties pavyzdžių, kurie kūrinijoje pasireiškia kaip prigimtinis „siauraprotiškumas“, yra visur aplink mus. Gali atrodyti „siauraprotiška“ į automobilio degalų baką pilti tik benziną (ar dyzelinį kurą), bet kai į baką įpilame limonadą, automobilis užgęsta. Taigi, visi vairuotojai yra labai „siaurakakčiai“, kai jie pila į savo degalų baką tik benziną.
Yra „siauraprotiška“ nešokti iš devinto aukšto balkono žemyn, tikintis, kad pradėsi skristi ir sklandžiai nusileisi. Arba taip pat „siauraprotiška“ neišgerti stiklinės žibalo, kai kankina troškulys, mąstant: „juk tai irgi skystis, galintis numalšinti troškulį“.
Tiesą sakant, esame labai „siauro mąstymo“ beveik dėl visko savo gyvenime. Mes labai „siauraprotiškai“ žiūrime į tai, ką valgome, ir atsisakome daugybės įvairiausių nemokamų dalykų (pavyzdžiui, žolės, žvyro, laikraščių ar savo senų drabužių), o už maistą mokame pinigus.
Jeigu materialiame pasaulyje mes nedarome tokių kvailysčių ir nesąmonių, suprasdami, kad tai – kvailystės ir nesąmonės, dargi labai pavojingos mūsų sveikatai ir gyvybei, tai kodėl su dvasiniu pasauliu ir jo tiesomis bei dėsniais elgiamės taip, tarsi į baką piltume kokakolą, o pietums valgytume žibalu užpiltus senus varžtus ir manytume, kad elgiamės normaliai ir kad viskas bus gerai?
Nejaugi manom, kad dvasinis pasaulis neegzistuoja? Negi galim būti ramūs, pažeidinėdami dvasines tiesas ir tikėdamiesi, jog tai praeis be pasekmių? Negi esam tokie kvaili galvodami, kad jeigu netikėsim kažkuo realiu, kad ir nematomu, tai to ir nebus? Dažną kartą žmonės elgiasi kaip vaikai – tiesiog užsimerkia, tikėdamiesi, kad baubas išnyks.
Tiesa yra objektyvi
Žodis „objektyvi“ reiškia: nepriklausanti nuo žmogaus minčių ar suvokimo. Tiesa nepriklauso nuo žmogaus norų, įsitikinimų ar emocijų. Tiesa nepriklauso nuo žmogaus valios, kontrolės, apsisprendimo ar veto. Joks žmogus negali nuspręsti, kas yra tiesa, bet tiesa parodo ir nusprendžia, koks yra žmogus. Tiesa nėra subjektyvi, priklausanti nuo žmogaus.
Tiesa nepriklauso nuo autoritetų, mokslininkų sprendimų, religinių lyderių aiškinimų, „ekspertų“ nuomonių, valdžios sprendimų ar išleistų įstatymų. Ji yra objektyvi, nepriklausanti nuo žmogaus. Ji turi būti apreikšta žmogui, nes žmogus negali jos sukurti, pakeisti ar bet kaip daryti jai įtaką. Yra žmonių, kurie mąsto „savo tiesos“ kategorijomis, tačiau toks mąstymas prieštarauja tiesos prigimčiai.
Jei kiekvienas galėtų turėti savo tiesą, tuomet tiesa nebūtų tiesa, o būtų tik asmeninė patirtis ar įsitikinimas.
Kalbant apie Dievą, objektyvi Dievo prigimtis atrodo akivaizdi, žiūrint vien į Jo kūriniją. Mes nesukuriame Dievo ir negalime Jo pakeisti. Jo nepakeičia ir tai, jei mes Juo netikime arba tikime kažkuo klaidingu apie Jį. Mūsų, kaip Dievo sukurtų būtybių, užduotis yra atrasti tiesą, kuri slypi už mūsų ribų, ir atrasti savo Kūrėją bei užmegzti su Juo ryšį.
Yra religijų, kurios moko, kad turime atrasti Dievą „savyje“. Tokie mokymai gyvuoja jau seniai, ir jų vaisiai nuoseklūs: kiekvienas žmogus galiausiai į Dievą žvelgia kitaip. Mes negalime Jo surasti, žvelgdami tik į savo vidų. Biblija mus skatina skaityti ir mokytis apie Dievą jos puslapiuose, pažinti Jį ir užmegzti asmeninį santykį su Juo.
Apibendrinant, – tiesa yra absoliuti ir objektyvi, atitinkanti tikrovę, universali visiems, visur ir visada, nuosekli ir nedaloma, griežtai ir konkrečiai atskirianti melą. Tiesa yra nesavanaudiška, ji neturi simpatijų ar antipatijų, ji nenuperkama ir neparduodama. Tiesa suteikia ramybę ir pašalina baimę. Ji yra laimės pamatas. Pažinta tiesa išlaisvina pažinusįjį gyvenimo įprasminimui, pašaukimo išpildymui.
Galiausiai, prisiminkim patį pagrindinį tiesos atributą ir pagrindinę jos charakteristiką – objektyvi tiesa egzistuoja. Be šito fakto nebūtų prasminga kalbėti apie kitas tiesos savybes. Objektyvi tiesa egzistuoja, nepriklausomai nuo mūsų, mūsų tikėjimo ar netikėjimo tuo, nuo mūsų supratimų apie ją, mūsų pažinimo ar nepažinimo.
Objektyvi tiesa nesikeičia priklausomai nuo to, kaip ją vadiname ar interpretuojame. Ji buvo, yra ir bus per amžius, o mes tik laikini keleiviai visatoje, pavažiavę vieną savo gyvenimo stotelę, kažkuriuo laiku įlipome ir kažkuriuo išlipsime. Dievo suteikta malone galime šiek tiek pažinti amžiną tiesą, o mes jau įsivaizduojame žinantys ir suprantantys daugiau už patį Kūrėją, ir netgi bandome Jam nurodinėti, ginčytis su Juo ir aiškinti, kokia turėtų būti tiesa, ir ar iš viso ji turėtų egzistuoti.
Kūrinys niekada nebus didesnis už Kūrėją. Geriausiu atveju, kūrinys tik gali pažinti savo Kūrėją – vos vos, kaip per padūmavusį stiklą. Kaip ir tiesą. Bet ir to užtenka, kad suvoktum, kokia nepaprastai didinga ir galinga ji yra. Ir to užtenka, kad tavo viduje prasivertų durys į nematomą beribį dvasinį pasaulį, į laisvę.
(Bus daugiau).
