Donaldo Trampo (Donald Trump) pergalė Amerikos prezidento rinkimuose vieniems sukėlė daug vilčių, kitiems – daug siaubo. Ir vieni, ir kiti prognozuoja alternatyviosios dešinės persimetimą į Europą. Šie lūkesčiai ir nuogąstavimai gerokai perdėti. Visų pirma – dėl skirtingų sociokultūrinių struktūrų.
Amerika – krikščioniška šalis. Kairieji radikalai čia sudarė plonytį paviršinį sluoksnį, kurį buvo lengva nupūsti. Europoje kairysis radikalizmas prasiskverbęs gerokai giliau. Reikės ne vieno dešimtmečio ir stiprios vietinės politinės valios, kad būtų įveiktas pusšimčio metų įdirbis. Abejotina, kad Vakarų Europos šalys tuos dešimtmečius turi. Vidurio Europa – galbūt. Čia dar vyrauja vietinės tautos su konservatyvia kultūra.
Dešinysis atsakas kairiajam radikalizmui Europoje reiškiamas įvairiai. Vienur tradicinės dešiniosios partijos slenkasi į centrą arba net į kairę, o jų vietą užima alternatyvioji dešinė. Ryškiausias pavyzdys – Prancūzija. Iš dalies – ir Italija, nors čia tradicinė dešinė ne tiek slinkosi į kairę, kiek subyrėjo. Kitur pati tradicinė dešinė stiprina konservatyvųjį pradą, užtai alternatyviajai dešinei lieka mažai vietos. To pavyzdžiai – Lenkija ir Vengrija. Dar kitur atgimstanti tradicinė dešinė veikia šalia alternatyviosios: Vokietijoje.
Lietuvoje alternatyvioji dešinė vargu, ar gali pasigirti sėkme. Vienas kitas deputatas vienmandatininkas nėra nacionalinio lygio veiksnys. Iš dalies į alternatyvią dešinę galėtų pretenduoti parlamentiniai žalieji valstiečiai, kas iš dalies ir vyksta Europarlamento lygiu, bet Lietuvoje jie save pozicionuoja centro kairėje. Nes čia pagal persenusias schemas dešinė ir kairė vis dar skiriamos pagal ekonomiką, o ne pagal kultūrą.
Tad niekuo nuostabaus, kad daugelio konservatyvių patriotų viltys krypsta į galimą atsinaujinimą Tėvynės sąjungoje, tikintis, kad konservatoriais vadinama partija po ilgos pertraukos vėl taps konservatyvi. Išties prognozės, kad Tėvynės sąjunga visuotinai pakeis savo kryptį, yra tiek pat perdėtos, kiek tikėjimas, jog D. Trampas sukels revoliucijų bangą Europoje. Įtaka bus, jėgų balansas gali kisti, bet tai bus veikiau evoliucija nei revoliucija. Atsiradus konservatyviai lyderystei ją galimai paremtų ir dalis alternatyvių jėgų.
Jei žiūrėsime į alternatyviąją dešinę Lietuvoje, vaizdelis bus apgailėtinas. Pikti, niūrūs, pagiežingi veidai. Sąmokslo teorijos – nuo čipų per skiepus iki chemtreilų. Nuolatinis bambėjimas, kaip viskas blogai. Ir kad klimato kaita stabdoma, ir kad Ukraina remiama, ir kad Vytautas Landsbergis dar gyvas, ir kad Lietuva – krikščioniška šalis. Kiekvienam šių klausimų rasis bent po grupelę bambeklių, o dažnas įsigudrina širsti ir dėl kelių dalykų iškart. Nieko nuostabaus, kad niurzgų pagrindą sudaro senoliai. Jaunimui reikia optimizmo.
Profesorius Alvydas Jokubaitis taikliai pažymi, jog liberalų ideologijoje bei retorikoje vyrauja dalelytė „ne“. Didžiausia bėda ta, kad ta pati dalelytė vyrauja ir mūsų alternatyviosios dešinės retorikoje. Čia daugiau priešiškumo atvykėliams nei meilės lietuviams. Daugiau nusiteikimo prieš lytinius deviantus nei pagarbos prigimtinei šeimai. Visame kame daugiau „prieš“ nei „už“. O didžiausi „priešai“ – patys alternatyvieji dešinieji vieni kitiems. Taigi, tikimybė, kad alternatyvioji dešinė ko nors pasieks, itin maža.
Pykčio alternatyva tam tikrais atvejais gali laimėti. Taip įvyko Vokietijoje, ateinant Adolfui Hitleriui, taip įvyko Rusijoje, ateinant Vladimirui Putinui, iš dalies – ir Amerikoje, grįžtant D. Trampui. Bet tam reikia daugelio veiksnių. Didžiojo kapitalo paramos. Ligtolinės sistemos estafetės perdavimo. Ir visais atvejais – masių palaikymo. Lietuvoje, kur į alternatyvininkų mitingus susirenka kelios dešimtys, to nėra.
Tad kur kas viltingesnė alternatyva pykčiui. Pozityvi, energinga, optimistinė. Turinti masių paramą. Aplink tokią alternatyvą prasminga telktis. Ji turi perspektyvų. Skirtingai nei susiskaldžiusi ir susipriešinusi saujelė niurzgalių. Mūsų šalyje nėra tokio potencialo pykčiui, koks buvo Versalio sutartimi nualintoje Vokietijoje, Boriso Jelcino klikos nustekentoje Rusijoje ar kairiųjų radikalų pažemintoje Amerikoje.
Net jei Ingridos Šimonytės valdymas ir suteikė potencialo pykčiui, čia nėra stiprios ir vieningos jėgos, kuri šį pyktį konvertuotų į rimtą politinę jėgą. Žmonės telkiasi aplink lyderius, ne aplink autsaiderius. Tad belieka palinkėti sau ir Lietuvai, kad joje rastųsi tikrų lyderių. Turinčių pozityvią viziją.
