Krikščioniškos alternatyvos prasmė
Koks gi būtų krikščionybės atsakas į pasaulio ir žmogaus transformacijos troškimą, kuriuo pasižymi komunizmo ir neoliberalizmo ideologinės srovės? Kaip žinome, krikščionybėje žmogaus prigimtis neatsiejama nuo santykio su Dievu kaip Kūrėju. Žmogaus prigimtis čia laikoma gera: tai – Dievo kūrinys, bet paveiktas gimtosios nuodėmės.
Taigi, blogis yra ne kažkur anapus prigimties, glūdintis visuomenėje, kurią neva reikia pertvarkyti, kaip manė komunistai ar liberalai. Krikščionybėje blogis suvokiamas kaip sudėtinė tikrovės dalis. Ir tai yra priešnuodis nuo neišvengiamų utopinio mąstymo, galiausiai virstančio distopijos košmaru, žabangų.
Krikščionys, nepaisant užkietėjusių ateistų pašaipų dėl neva iliuzinio tikėjimo į kažkokias žmogaus sąmonės sukurtas dievybės pamėkles, būtent krikščionys šiuo atveju pasirodo esą realistai pačia fundamentaliausia šio žodžio prasme. Realistai santykyje tiek su Transcendencija, tiek su tikrove, kuri mus supa, tiek ir su kitais žmonėmis.
Krikščionybė neignoruoja tikrovės. Mes esame mirtingi, esame silpnos būtybės, esame būtybės, kurios klysta, kurios daro nuodėmes, kurios kartais daro nesąmones, kurios dėl to kenčia. Kiekvienas tai galime pripažinti, nes kiekvienas turime ydų, silpnybių ir pan. Bet tai nėra taip beviltiška. Yra galimybė keistis, tobulėti, tapti geresniu, galų gale – šventėti.
Šis pokyčių troškimas nėra perkeliamas į kitą, jam nesakoma – štai tu dabar privalai pasikeisti, kad atitiktum mano lūkesčius, ką darė draugas Stalinas su sovietine visuomene, arba kokie nors pažangieji nūdienos liberalai su „atsilikusia“, „nepažangia“ visuomenės dalimi.
Kalbame apie tą vidinę transformaciją, kuri įmanoma tik užmezgus ir išlaikant gyvą bei intensyvų santykį tiek su Dievu, tiek su kitais žmonėmis, trokštant ir siekiant išlikti Tiesoje prieš save ir kitus. Ir todėl mes neišvengiamai susiduriame su didžiąja, genetine, neapykanta krikščionims. Akivaizdu, kad su tokiais žmonėmis, kurie neša tikėjimą, neša Tiesą, ideologijos jokiu būdu negali sugyventi, tai iš principo neįmanoma, ir tokie žmonės joms bemat tampa taikiniu.
Ta proga prisiminiau, kad vienas iš pirmųjų Gulago sistemos taškų buvo įkurtas Rusijos šiaurėje, Solovkų salose, buvusiame vienuolyne. Kaliniai, kurie papuldavo į šį lagerį, kur buvo labai žiaurios sąlygos, iškart būdavo surūšiuojami. Įdomu tai, kokiu būdu prižiūrėtojai ir kiti, ypač kriminaliniai kaliniai, atpažindavo svetimą, – pagal kalbą. Krikščionys nesikeikdavo, todėl bemat tapdavo neapykantos objektu. Labai lengva buvo išaiškinti, kaip kas kalba. Kokia tavo kalba, tokia tavo sąmonė, o kokia tavo sąmonė, tokia ir tavo širdis.
Bjaurastis kalboje, kalėjimo žargonas sovietmečiu buvo visuotinai įtvirtintas, ypač kariuomenėje („materščina“). Rekomenduoju paskaityti kunigo Roberto Grigo „Rekrūto prisiminimus“. Jis tarnavo sovietinėje kariuomenėje jau vėlyvuoju sovietmečiu, 1982–1984 metais, ir atsisakė prisiekti. Aišku, dėl to buvo baudžiamas, susidūrė su žiauriomis represijomis… Bet nepalūžo, išliko tiesoje. Ir knygoje jis kalba ir apie šitą epizodą, momentą, kai apsisprendžia nesikeikti, nesuteršti savo lūpų.
Ne pirmą dieną esu ypač įkvepiama mūsų šventųjų, aš jau dabar juos vadinu šventaisiais, kurie buvo kovotojai su ideologiniu blogiu. Jie buvo krikščionys, kovojo su totalitarizmu kaip su bedievišku režimu, ne tik prieš okupantus, Lietuvos naikintojus, bet ir prieš pačią šėtonišką tvarką, svetimą žmogiškumui tvarką.
Šitie kovotojai, šitie šventieji yra visai netoli mūsų. Štai visai neseniai Vilniuje, universitetinėje Šv. Jonų bažnyčioje, vyko kunigo Alfonso Lipniūno paminėjimo vakaras. Jis jau dabar yra Dievo tarnas, rengiama jo beatifikacijos byla, nacių kankinys.
Prisimename ir kitus nacių ir sovietų kankinius ir aukas. Ir jų paliktas liudijimas, jų buvimas siaubo akivaizdoje kartu su Kristumi, kuris irgi yra stovėjęs prieš valdžios galią nuogas ir sumuštas, jų išlikimas tiesoje prieš visą prievartos, melo ir smurto mechanizmą – visa tai pribloškia, bet ir labai įkvepia.
Neseniai skaičiau Adelės Dirsytės, Dievo tarnaitės, kuriai irgi rengiama beatifikacijos byla, Sibiro kankinės laiškus. Jie išleisti be komentarų, tad lieka neaišku, kam šie laiškai buvo rašomi, kitos aplinkybės. Bet, įdomiausia, kad nepaisant to, kad tie laiškai, aišku, buvo cenzūruojami, todėl niekur neminimas Dievas, visgi labai subtiliomis užuominomis juose kalbama apie Velykų šventimą ir pan. Tačiau akivaizdu, kad būta ir stiprios savicenzūros.
To nepaisant, šie laiškai labai šviesūs, juose nekalbama apie siaubus, blogą būseną, apie badą. Apie maistą, aišku, kalbama, nes kaliniai ir tremtiniai nuolat išgyveno jo trūkumą, kalbama apie gautus siuntinius. Kai tai skaitai, atrodo, tai tik buitinės detalės, sunki kasdienybė, bet per visa tai prasišviečia tokia šviesa…
Pavyzdžiui, veža juos kažkur toli, į nežinią, nakties tamsybėje, o ji aprašo Sibiro gamtos grožį, kalnus, pavasarį… Ir tampa akivaizdu, kad tai žmogus, kuris netgi tokiomis, atrodo, siaubingomis aplinkybėmis visur sugeba įžvelgti Dievo alsavimą, yra giliai paliestas Jo kūrinijos grožio, ir to neužgožia netgi padėtis, kurioje ji yra atsidūrusi. Tą dvasios grožį, šituos kuklius, bet sukrečiančius liudijimus mes turime savo tautoje, turime juos visai netoli mūsų.
Gal ir mes savo gyvenime esame sutikę šventųjų? Juolab žinome, kad visi esame pašaukti į šventumą. Bet žmonės šiandien apie tai nebesusimąsto. Net jeigu paskaito šventąjį Paulių, atrodo, na, tai skirta kitiems, ne man…
Kaip matome, krikščionybės atsakas šitoms ideologijoms visų pirma yra fundamentaliai kitokia žmogaus samprata. Nes ideologijos žmogų naudojo instrumentiškai, kaip žaliavą utopijai sukurti – jis yra niekas, tik statybinė medžiaga didingam politinės vizijos statiniui. Atkreipkime dėmesį į žodyną. Jeigu anksčiau bet kurioje įstaigoje būdavo „Personalo skyrius“, tai šiuo metu jis jau dažniausiai vadinamas „Žmogiškųjų išteklių skyriumi“.
Mane žodis „žmogiškieji ištekliai“ pjauna iš pašaknų, nes jis asocijuojasi su nacių konclageriu. Va ten tai buvo žmogiškieji ištekliai, aukščiausio lygio žmogiškųjų išteklių vadyba! Kur ne tik nužudytųjų daiktus, bet ir odą panaudodavo, plaukus, dantis… Išsunkdavo žmogų, kol jis dar ten kažką kapsto, dirba.
Pas sovietus buvo tas pats. Ir mes šiandien esame vėl verčiami tokiais bedvasiais žmogiškaisiais ištekliais. Reiškia, mus išnaudos ir išmes, lyg šlaką, perdirbimo proceso likutį. Tai šiandienos žodynas. Žmogus tokioje kapitalistinėje sistemoje irgi yra išsunkiamas, išspaudžiamas ir išmetamas lauk kaip nebereikalingas, atitarnavęs, našta…
Tačiau grįžkime prie personalo. Graikiškas žodis persona visų pirma reiškia kaukę, su kuria buvo vaidinama antikiniame teatre. Kaukė, kuri dengia ir slepia veidą. Bet taipogi persona kai kuriose šiandienos kalbose – prancūzų, anglų ir pan. – reiškia žmogiškąjį asmenį.
Graikai šia prasme to žodžio nevartojo, nežinojo, kas yra tas žmogiškasis asmuo. Sąvoka ir jos turinys atsiranda tik su krikščionybe. Visų pirma – kalbant apie dieviškuosius asmenis, Švenčiausiąją Trejybę, bandant apibrėžti, kas tai yra ir koks Jų tarpusavio santykis. Aišku, žmogaus protui neįmanoma to suvokti. Bet taipogi kalbama ir apie žmogaus asmenį.
Žmogaus asmuo yra nelygstama, neiškeičiama, nepamatuojama, nesuskaičiuojama, nepasveriama, be galo vertinga tikrovė, atsiskleidžianti per santykį su kitu asmeniu. Be galo vertinga vien dėl to, kad yra Dievo, pagal Jo paveikslą ir panašumą, sukurtas kūrinys, kas šiandien irgi yra pamirštama, plačiai paplitus instrumentinei žmogaus sampratai.
Taip dingsta Aš ir Tu. Tai, ką Martinas Buberis (Martin Buber) ir kiti didieji mąstytojai yra apmąstę kaip giluminį žmogaus ryšį su savimi ir kitais. Jau esu rašiusi, kad žmogus yra lyg kristalas, kurio briaunos skirtingos. Juk esate patyrę, kaip kitas atsisuks į jus ta briauna, kuria jūs į jį tuo metu pasisukate? Jei su neapykanta – neapykanta, jeigu su pagarba – pagarba.
Tai vyksta netgi tarp tokių žmonių, kurie mūsų socialiniame kontekste lyg ir neturėtų būti laikomi asmenimis, nenusipelno jais būti vadinami. Bandykite kreiptis į valkatą kaip į asmenį ir jums atsilieps asmuo, ir tas asmuo, galbūt, bus labai gražus…
Taigi mums šiandien vėl reikia iš naujo atrasti žmogaus asmenį. Atmesti instrumentinę, vartotojišką, ekonominę, politinę jo sampratą, kuri jį susiaurina ir sumenkina iki objekto, žaisliuko, šiukšlės. Politika ir ekonomika yra tik priemonės asmens išsiskleidimui. Tačiau vietoj to šiandien matome ekonomikos sudievinimą, būdingą tiek marksizmui, tiek ir neoliberalizmui. Jų bendras vardiklis – materijos sudievinimas, kaupimo, pinigų darymo bet kokia kaina, išpjaunat miškus, parduodant vaikus, išaukštinimas.
Jeigu visa tikrovė yra suišteklinama, tai jos vertė matuojama pinigais. Ir tada visos tos aukos, sudėtos ant Hermio ar Mamonos religijos altoriaus tampa pateisinamos. Bet ar mes esame to tikėjimo išpažintojai, ar kokio kito tikėjimo išpažintojai? Štai kur yra problema.
Šiandien mes gyvename būtent tokio tikėjimo persmelktame pasaulyje. Ir prieš jį atsilaikyti kaip krikščioniui yra didelis iššūkis, labai sudėtinga, baugu, net pavojinga. Nes tokiu atveju būtina perskyra – kur yra tiesa, o kur melas, o kurgi slypi suklastota viltis.
Kita vertus, dar yra viena pagunda, su kuria susiduria Vakarų visuomenė. Lietuva gal dar mažiau, bet laikui bėgant tai gali ateiti ir čia. Tai – islamo pagunda. Jeigu Vakaruose ideologijos bando pakeisti religiją, bando pakeisti giluminį žmogaus santykį su tikrove, su Transcendencija, su Anapusybe, tai kaip rezultatas lieka tik dvasios tuštuma, nes jokia ideologija negali žmogaus širdies iš tiesų pasotinti.
Tad islamas Vakaruose ateina kaip atsakas į šią dvasinę tuštumą ir pasiūlo būdą, kaip ją užpildyti. Ir tas būdas gali pasirodyti labai patrauklus. Ir, kaip, tikriausiai, žinote, Vakaruose vyksta nemažai atsivertimų į islamą. Krikščionybė silpsta. Aišku, gal ji kai kuriuose pasaulio regionuose vis dar stipri, ar net stiprėjanti, bet pačių Vakarų – krikščionybės lopšio – nukrikščionėjimas yra fundamentalus, ir mes, kaip krikščionys, turime susimąstyti, kas gi čia vyksta ir kodėl? Kur šito reiškinio šaknys?
Islamas tampa patrauklus todėl, kad jis siūlo tai, ko nebegali pasiūlyti šiuolaikinė visuomenė, išardžiusi šeimą, sutraukiusi tradicinius vietos bendruomenių ryšius, susilpninusi draugystę. Kurioje žmogus prieš sistemą yra paliktas vienas, atsakingas ir kaltas dėl nuo jo nepriklausančių sisteminių dalykų. Praradęs giluminį ryšį su kitais žmonėmis, nes tas ryšys suvokiamas kaip laikinas, takus, nebūtinas, net kaip kliuvinys asmenybės realizacijai…
Vietoj to islamas pasiūlo šeimą. Ir bendruomenę. Tai yra nepaprastai gilūs ir fundamentaliai kiekvienam žmogui reikalingi dalykai. Rekomenduočiau Mišelio Huelbeko (Michel Houellebecq) romaną „Pasidavimas“. Ten vaizduojamas netolimos ateities pasaulis, 2022-ieji metai, Prancūzija. Truputį į priekį pasižiūrima, į šiuo metu sparčiai vykstančią šalies islamizaciją. Knygoje jis labai gražiai atskleidžia ne tik išorinę islamizaciją, kai tai daroma prievarta, bet ir vidinę, kai patys prancūzai savanoriškai priima islamą.
Pasakojama Sorbonos profesoriaus, pagrindinio veikėjo, patiriančio gundymą islamu, istorija. Ir nors pabaiga lieka daugiaprasmė, neaiški, panašu, kad jis visgi taps musulmonu, nors ir buvo formuotas krikščioniškoje kultūroje. Tačiau jis nebepasisotina krikščionybe, ieško kažko, labiau atliepiančio jo vidinius troškimus. Jį islame labiausiai žavi ne tik bendruomenės ir šeimos akcentas, bet visų pirma galia, vyro galia prieš moteris ir prieš pasaulį.
Tai štai su kokiu iššūkiu mes šiandien susiduriame. Ir ką mes, kaip krikščionys, galėtume atsakyti į šį tikrai rimtą iššūkį? Norėčiau pabaigti išvesdama tokią paralelę. Mūsų aptartos didžiosios ideologijos, komunizmas ir (neo)liberalizmas, atmesdamos Dievą, elgiasi lyg paaugliai vaikai. Juk paaugliai maištauja. Jie sako: aš neklausysiu tėvų, aš darysiu kaip noriu, aš pabėgsiu iš namų. Tai iš esmės yra paauglio, maištininko atsakas.
Islamas gi duoda kitą atsakymą. Jisai kaip tik sako, kad Dievas yra autoritetas, nelygstamas, neatšaukiamas, kad Jis yra absoliuti galia. Žmogaus ir laisvės santykis ideologijose yra veikiau maištingas, tuo tarpu islame jis yra labiau subordinuotas: yra Dievas, yra Pranašas, ir esu aš, menkas žmogelis, jeigu neturiu savo bendruomenės. Bendruomenė ne tik reguliuoja žmonių tarpusavio santykius, bet ir yra ta regima jėga, kuri padaro pavienio individo gyvenimą prasmingu ir vertingu.
Tuo metu krikščionybė siūlo alternatyvą ideologiniams klystkeliams: yra Dievas, kurį garbina mūsų broliai musulmonai (to tikrai galėtume iš jų pasimokyti), ir yra asmuo. Tad mums visiems reikia atrasti tiek Dievo Asmenį, tiek ir žmogaus asmenį. Tai fundamentalus uždavinys. Nes kitaip nelieka vilties.
Mes šiuo metu gyvename nevilties laikais. Terminas „akedija“, ateinantis iš graikų vienuolių tradicijos, išvertus reiškia vidinę neviltį, liūdesį ar nusivylimą tuo, ką tu darai, savotišką dvasios sąstingį. Tad šiais laikais, šioje sekuliarizuotoje, malonumų, pramogų, vartojimo ištroškusioje visuomenėje mes, viso to nepaisant, netikėtai atrandame mus dažnai lydintį vidinį liūdesį ar tuštumą, nepasitenkinimą, psichologinę depresiją, kurie pasireiškia dėl to, kad tos vilties savo gyvenimams nesugebame rasti.
Jeigu vienuolius akedija dažniausiai aplankydavo jų dvasinio kelio pabaigoje, paskutiniame etape prieš pat susitinkant Dievą, tai čia turime reikalą su neviltimi jau nebeieškant Dievo. Todėl krikščionybė kaip tik galėtų būti tas labai stiprus Vilties atsakas, atsakas, paremtas betarpišku kiekvieno krikščionio asmeniniu liudijimu. Vien Bažnyčia, hierarchija, tradicija remtis nebeišeina. Kažkuris iš teologų yra pasakęs, kad XXI amžiuje krikščionis arba bus mistikas, arba jo nebus iš viso.
Kas yra mistikas? Tai yra asmeninį santykį su Dievu užmezgęs žmogus. Ir asmeninį nuotykį dėl to patiriantis asmuo. Tad mums reikia tapti tais Nuotykio ieškotojais, reikia būti kovotojais, kaip matome iš mūsų tautos didvyrių ir šventųjų pavyzdžių. Ir galiausiai reikia pradėti liudyti Džiaugsmą, nes krikščionis yra tas, kuris džiaugiasi, nes jo viltis stovi ant tvirto pagrindo. Nes Jėzus jau prisikėlė.
