Laisvė, vedanti į prievartą
Jeigu atmetama tradicija, ką ir daro šios ideologijos, tuomet kas lieka? Totali laisvė. Reiškia, mes galim keisti viską, atmesdami visą senąją tvarką, jeigu manome, kad Dievo nėra, arba kad, tarkim, Dievas kažkur užsiėmęs savo reikalais ir mes Jam nerūpime…
Mes tampame laisvi elgtis kaip norime su mus supančia tikrove, su kitais žmonėmis, ir net su mūsų pačių prigimtimi, bandyti kurti rojų žemėje arba transformuoti savo kūną kaip tik mums šaus į galvą, ribojami tik technologinių galimybių.
Ir štai šitie dalykai vyksta šiandien, pavidalais, kuriuos mes gana nesunkiai atpažįstame. Mūsų didysis mąstytojas Antanas Maceina dar 1948 metais parašytame esė „Liberalizmo kelias į bolševizmą“ yra tai subtiliai išnagrinėjęs. Jis atkreipė dėmesį į paradoksą, kad liberalizmas atrodo esanti laisvės religija, žmonės yra išlaisvinami, jie gali daryti ką nori, bet to išlaisvinimo procese vieno laisvės kažkodėl išvirsta į kito nelaisvę arba didesnį kito teisių suvaržymą.
Jeigu liberalai, skirtingai nei komunistai, kurie į žmogaus prigimtį žiūri labai optimistiškai ir laiko ją gera, niekaip neapibrėžia žmogaus prigimties, jie žmogų suvokia kaip vertybiškai neutralų tabula rasa, tai žmogui nelieka jokių vidinių kliūčių, jokių moralinių stabdžių realizuoti tai laisvei, įskaitant veikimą kitų laisvės sąskaita.
Dažniausiai tie, kurie garsiausiai rėkia apie savo pažeidžiamas arba gintinas laisves ir teises, tai daro kitų žmonių laisvių ir teisių sąskaita. Pavyzdžių toli ieškoti nereikia. Vienas iš jų būtų vaikų atiminėjimo istorijos, kur, lyg ir rūpinantis vaiko gerove, iš tiesų sunaikinama pati šeima ir tas vaikas yra giliai traumuojamas visam gyvenimui. Matome gražią intenciją ir baisias jos pasekmes. Vėl regime utopijos ir distopijos žygiavimą greta.
Komunizme žmogaus prigimtis, kaip minėta, iš principo laikoma gera, bet gera tik po tam tikros transformacijos, ką mums rodytų ir sovietmečio istorija. Iš esmės didžiosios ideologijos, tą beje, daro ir neoliberalizmas, remiasi trimis strategijomis, skirtomis transformuoti visuomenę, kad ji taptų tinkama dirva jų utopijai įgyvendinti, paimti sociumą kaip molį ir bandyti nulipdyti tai, kas projektuojama kaip gėris.
Visų pirma tai yra perdirbimas to, kas jau yra. Tai reiškia, kad šių ideologų požiūriu žmonių protai laikomi paveiktais visų tų praeities prietarų, apie kuriuos Karlas Marksas (Karl Marx) kalbėjo kaip apie opiumą liaudžiai. Tad reikia jų sąmonę nuo to apvalyti, pašalinti tradicijos, praeities, paveldo apnašas, iš esmės išardyti visą senąjį pasaulį (pirmosios Internacionalo eilutės), taigi – viską sugriauti ir ant tų griuvėsių sukurti kažką visiškai naujo, neegzistavusio iki šiol, kažką nuostabaus, gero ir įspūdingo.
Taigi, pirmoji strategija yra žmogaus perdirbimas, ką, beje, matome ir neoliberalioje tvarkoje, kai žmonės yra įtikinami, kad tai, kuo jie tikėjo ir ką vertino iki šiol, yra tamsuoliškumo ir nepažangumo požymis, aiškus jų kultūrinio atsilikimo įrodymas, kurio reikėtų kuo skubiau atsikratyti.
Pavyzdžiui, tolerancija. Žodis gražus ir neabejotinai prasmingas, bet į jį įdedama visiškai nauja prasmė, ir tuomet tolerancija ima veikti tik viena kryptimi: vienos nuomonės skatinamos bei oficialiai įtvirtinamos, o kitos pradedamos laikyti nekorektiškomis, šalintinomis iš viešosios erdvės, paskelbiamos diskriminuotina ir atmestina „neapykantos kalba“.
Antroji, paraleliai pirmajai naudojama strategija, yra susidorojimas su tais, kurie nepasiduoda perdirbimui, nesitransformuoja į reikiamą žmogaus pavidalą, arba kurie dėl kokių nors priežasčių yra iš principo defektyvūs, tuomet juos galima utilizuoti kaip atliekas, ką ir darė naciai neįgaliųjų ar žydų atžvilgiu, arba išnaudoti iki mirties vergiškomis sąlygomis gulage, kad visi šitie nereikalingi, neperdirbami, kliudantys ir pavojingi žmonės tiesiog fiziškai išnyktų.
Šiais laikais humaniškai apsiribojama ne fiziniu, bet veikiau simboliniu tokių nesusipratėlių išstūmimu iš viešosios erdvės, juos marginalizuojant bei minimizuojant jų visuomenei daromą poveikį.
Ir trečioji strategija yra auklėjimas, aišku, labiausiai paveikianti naująsias kartas, vaikus, dėl to tiek daug dėmesio skiriama tinkamam ideologiniam auklėjimui bei švietimui. Šias tris strategijas matome tiek komunizmo, tiek ir neoliberalizmo atžvejais, tik galbūt skiriasi jų intensyvumas.
Jeigu komunizme teroro elementas, perdirbimo, sunaikinimo, nereikalingų pašalinimo elementas, ypač Stalino laikais, buvo labai stiprus ir neslepiamas, tai neoliberalizme teroras ir represijos yra dažniausiai pridengtos, reiškiamos paslėpta forma, nors, aišku, to smurto ir prievartos gali būti ir ne ką mažiau.
Prisiminkime neseną istoriją iš Telšių, kai viena mokytoja per tikybos pamokas „pasireiškė ne taip“… Kuo tai galėjo jai baigtis? Tuomet žurnalistas Andrius Tapinas viešoje erdvėje bandė sukelti jos pjudymą (tai jis daro nebe pirmą kartą), kaip netinkamo perdirbimui, netgi pavojingo, nes dirba su jaunąja karta ir gali ją neteisinga linkme nukreipti, elemento pašalinimą: su „vilko bilietu“ atleisti iš darbo. Gerai, kad dar bent nesušaudyti, neišvežti į Sibirą, bet sunaikinti socialiai. Taip be smurto, be kraujo, gražiai, civilizuotai sunaikinti…
Naujas iššūkis – genderizmas
Ir komunistinėje, ir neoliberalioje, sistemoje daugiausia dėmesio skiriama vaikų ir jaunimo vertybiniam ugdymui, diegiant naująją moralę ir naujuosius idealus. Pamenate formalizuotą sovietinę indokrinaciją: spaliukai, pionieriai, komjaunuoliai? Ir šiandien, nors viso to nebėra, atrodo stebėtinai iracionalus kai kurių naujųjų ideologinių aktyvistų ar ugdymo sistemos biurokratų interesas mažiems vaikams kišti lytinį švietimą.
Iš kur jis kyla? Kam to reikia? Nes vaikų psichologai pasakytų, kad tokio amžiaus vaikai pernelyg nesidomi lyties klausimais, o jeigu ir domisi, šis interesas dažniausiai būna epizodiškas ir netvarus. Jeigu yra kitaip, tuomet tėvams derėtų susirūpinti ir kreiptis į specialistus.
Tad kodėl jau pradinėse klasėse šiandien būtina vaikams aiškinti apie masturbaciją, seksualinius santykius, mokyti užmauti prezervatyvą ant banano arba įtaigoti, kad vienalytės santuokos yra gerai? Iš kur šis primygtinis interesas vaikams? Tai rodo, kaip svarbu iš anksto, nuo mažų dienų ruošti ir ugdyti visą armiją šalininkų, tų ištikimų ideologinių karių, kurie šiuo atveju genderinės ideologijos postulatus laikys savaime suprantamu, geru ir teisingu dalyku, kuris turi būti ginamas dantimis ir nagais nuo neteisingais laikomų pažiūrų ir jų reiškėjų.
Šiuos procesus, kaip žinia, yra genialiai aprašęs dar Džordžas Orvelas (George Orwell), bet ne mažiau svarbus ir Olduso Hakslio (Aldous Huxley) veikalas „Puikusis naujas pasaulis“, parašytas 1932 metais. Jame yra labai įdomus epizodas, kuriame utopinė ateities visuomenė, kurioje nebėra santuokų ir šeimų (beje bolševikai iš pradžių irgi stengėsi sunaikinti šeimą), vaikai gimsta savotiško pumpuravimosi būdu.
Jie visi tvarkomi konvejeriu, prižiūrimi, jais kolektyviai rūpinamasi, o kai jie miega lovelėse, paleidžiamas įrašas, per kurį jiems į pasąmonę instaliuojama programa, kas jie tokie yra, kuo tikėti, kaip aiškinti pasaulį ir t.t. Jis tai aprašo kaip fantastinį kūrinį, bet argi šiandien nematome kažko panašaus, kad ir kitais pavidalais? Tikrovė šiandien yra tokia, kad kai kuriose Vakarų šalyse tėvai, ypač krikščionys, jau nebegali atsisakyti mokyklose lytinio švietimo pamokų, atšaukti iš jų savo vaikų, nes jiems už tai gresia sankcijos, netgi rimtos represijos.
Vidurio–Rytų Europą ilgus XX a. dešimtmečius valdžiusioms melagingoms ir nežmoniškoms diktatūrinėms sistemoms žlugus, regiono tautos lengviau atsikvėpė ir patikėjo jau galinčios džiaugtis pagaliau iškovota laisve ir savarankiškai kurti savo ateitį. Tačiau komunizmo auglys nebuvo iki galo išoperuotas. Jis liko tarpti, metastazavo ir kiek pakeistu pavidalu įsitvirtino kitose pasaulio dalyse, įskaitant pažangiuosius Vakarus.
Pasimokę iš savo pirmtakų klaidų jo šalininkai jau suprato, kad efektyviau veikti ne grubia indoktrinacija ir atvira jėga, o priešingai, – švelniai ir palaipsniui. Taip gimė vadinamasis genderizmas – kultūrinio marksizmo atmaina. Tik aukų, nuskriaustųjų ir pagalbos bei pagarbos reikalingų vieta čia jau buvo rezervuota ne žmonijos daugumai, iki šiol patiriančiai sisteminį skurdą, atskirtį ir ekonominį išnaudojimą, o vadinamosioms „mažumoms“.
Šis judėjimas irgi prasidėjo iš, atrodytų, teisėto ir pagrįsto siekio iš sisteminės priespaudos išvaduoti pažemintųjų bei nuskriaustųjų grupes – moteris, persekiojamas ar niekinamas seksualines mažumas, buvusias kolonizuotas visuomenes ir pan. Tačiau veikiai klausimai – „kas yra vyras ir moteris?“, „kokie turi būti tinkami jų tarpusavio santykiai?“ ir pan. – pakrypo į svarstymus, kas sudaro žmogaus lytinį tapatumą.
Ar jį lemia biologija, ar labiau šimtmečiais įsišaknijusios kultūrinės nuostatos, draudžiančios arba, priešingai, skatinančios lytis vienaip ar kitaip elgtis? Kitaip tariant, buvo keliamas klausimas, ar konkrečiai visuomenei būdingos „vyriškumo“ ir „moteriškumo“ apibrėžtys yra prigimtinės ir nekintamos, ar tik kultūriškai susiklostę ir nuo mažų dienų įdiegti elgesio stereotipai („berniukai neverkia ir nežaidžia lėlėmis“, „mergaitės nesikarsto po medžius“ ir t.t.).
Todėl gal galima būtų tai atmesti ar pakeisti? Taip palaipsniui įsigalėjo tikėjimas, kad žmogus gali ir turi būti išlaisvintas iš savo biologinės prigimties ir represyvia, diskriminacine laikomos bei jo tikrąją prigimtį varžančios kultūrinės terpės. Tai palaipsniui atvedė į įsitikinimą, kad vienintelis dalykas, suteikiantis teisę eksperimentuoti su savo lytiniu tapatumu ir t.t., yra tik niekieno nesaistomas ir neribojamas asmens troškimas tapti tuo, kuo tik nori, net jei tai prieštarautų objektyviems biologiniams faktams.
Tačiau vien prie reikalavimų legalizuoti abortus bei eutanaziją ar prilyginti vienalytes santuokas tradicinėms, arba vyriausybėms iš visų mokesčių mokėtojų pinigų finansuoti lyties keitimo operacijas, to pageidaujantiems suteikiant taip vadinamą „chirurginę lytį“, genderistai nesustojo.
Jie žengė dar toliau – veikiai jau nebereikėjo net gultis ant operacinio stalo ar vartoti hormonus, kad atrodytum esąs kitos lyties. Pakako tik pasiskelbti juo/ja jau esant ir pareikalauti, kad aplinkiniai tokį asmenį visapusiškai palaikytų, vadindami jo susigalvotu vardu (įdomu tik, kad šie reikalavimai vis dar neįtraukia biologinio amžiaus, odos spalvos ar kitų fizinių savybių?)… O prieštaraujančius tam ir apeliuojančius į sveiką protą imta persekioti ir bausti, kaltinant vadinamąja „neapykantos kalba“.
Masinė propaganda žiniasklaidoje, vaikų seksualumo žadinimas genderizmo dvasioje ir įtakingų tarptautinių lobistų grupių spaudimas šalių vyriausybėms priimti jam palankius įstatymus įgauna vis didesnį pagreitį. Šiandien veikiausiai nebėra nei vieno holivudinio filmo ar serialo, kuriame jau nebūtų vien pozityvioje šviesoje vaizduojami netradicinės orientacijos asmenų tarpusavio santykiai, jų santuokos ir šeimos, įskaitant ir kitas netradicines šeimos ir santuokos rūšis, tokias, kaip pavyzdžiui, poliamorija.
O jų kritikai bus parodyti kaip niekingi blogiukai, buki tamsuoliai ar atgrasūs kovotojai su progresu. Tačiau vien perdėto seksualumo propagavimu, kūno kultu ir eksperimentais su vyriškumu bei moteriškumu, kurių ribos vis labiau trinamos, apsiribota nebuvo. Pradėta sparčiai dauginti lytinių tapatumų skaičių. Jų jau suskaičiuojama virš šimto, tačiau kas galėtų pasakyti, kada bus sustota ir kur būtų genderistų taip trokštamų pokyčių galutinis tikslas?
Paradoksas tas, kad šioje nesibaigiančioje kovoje už pažangą net feminizmas, kadaise stovėjęs ideologinėse genderizmo ištakose, šiandien pats tampa jo auka. Prisiminkime kad ir translyčių praktiškai sunaikintą moterų sportą, ar feministes, aršiai persekiojamas, nes išdrįso paprieštarauti vis toliau kultūrinių normų kuolelius perkeliantiems transgenderizmo ideologams.
Taigi, kokia ta genderistų taip atkakliai diegiama žmogaus samprata? Išeitų, kad jų propaguojamo žmogaus idealo esmė – Jo Didenybė Įnoris, momentinės emocijos ir afektai. Taigi iš esmės vien iki dangaus išpūstas ir absoliučias galias įgavęs asmens egoizmas, verčiantis jį kitus matyti ir vartoti lyg daiktus. Tol, kol jie teikia vienokį ar kitokį pasitenkinimą, o, jo nebejaučiant, tiesiog pamesti kaip nebereikalingą šiukšlę.
Kaip čia neprisiminus šv. Jono Evangelisto ištarmės apie kūno geismą, akių geismą ir gyvenimo puikybę (1 Jon 2:16). Tačiau dar anksčiau už jį jau antikos mąstytojai žinojo ir perspėjo, kad vien savo įgeidžiams tarnaujanti būtybė net nėra verta brandaus žmogaus ir juolab harmoningos asmenybės vardo.
To nepaisant, dabarties kultūra visaip stengiasi, kad šie jokių ribų ir moralinių stabdžių neturintys nesibaigiantys eksperimentavimai su žmogaus prigimtimi, šeimos ir santuokos vaidmenimis ir t.t., kaip normalybė, nelygstama vertybė, pažangos rodiklis ir sektinas pavyzdys būtų įtvirtinti ir valstybės mastu – įstatymais, viešojoje erdvėje ir per švietimo sistemą.
Demokratinėmis vis dar besivadinančios šalys jau nevengia griebtis net tam prieštaraujančių baudžiamojo persekiojamo ar jų sąžinės ir žodžio laisvės suvaržymų. Vis labiau ribojama tėvų teisė spręsti dėl jų vaikų „lyties keitimo“, arba jie baudžiami, jeigu atsisako pripažinti naująją jų tapatybę ir vadinti vaikus kitos lyties įvaizdžiais. Rengiami teismai prieš krikščionis, kurie dar drįsta viešai cituoti Šv. Raštą, kalbėti apie jame išskleistą žmogaus sampratą ar priešintis LGBTQ+ propagandai.
Alternatyvūs nuo lytinio tapatumo sutrikimo kenčiančių asmenų gydymo būdai – psichoterapija ar mėginimai sugrąžinti atgal „pasikeistą“ lytį ir t.t. daugelyje šalių yra oficialiai draudžiami ir baudžiami kaip kriminalinis nusikaltimas. Tačiau blaiviu žvilgsniu į tikrovę žvelgiantis žmogus veikiai pastebės, kad naujosios socialinės inžinerijos vykdytojai savo ganomiesiems nėra pajėgūs užtikrinti to, ką taip įtikinamai ir uoliai žada.
Priešingai, pasidavę jų vilionėms veikiai lieka nuvilti, dar labiau nelaimingi ir kenčiantys, galiausiai taip ir nerealizavę savęs. Dėl to savo egoistinių įgeidžių valdoma ir atsakomybės už sprendimus vengianti visuomenė vis labiau panyra į chaosą, saviapgaulę bei prievartą, į kurią įtraukiami įstatymai ir valstybinės institucijos.
Kodėl šios plika akimi ir be specialaus išsilavinimo matomos absurdiškos idėjos taip plačiai paplito? Kodėl jas noriai palaiko daugumos pažangiausių Vakarų šalių politinis ir kultūros elitas, šiandien išjuokiantis bei užčiaupantis bet kokią genderizmo kritiką ir viešus prieštaravimus jam?
Viena vertus, čia galime matyti komercinį interesą (medicininiai eksperimentai su lytiniais tapatumais, surogatine motinyste ir dirbtiniu apvaisinimu nemažai kainuoja). Bet, kita vertus, panašu, kad natūralaus vaisingumo sunaikinimas bei bergždžių vienalyčių santykių populiarinimas gali būti susijęs ir su demografinių žmonijos problemų sprendimo paieška ar socialiai neįsipareigojančio vartotojiškumo skatinimu.
Todėl ne tik krikščionims, bet ir visiems sveikos nuovokos dar nepraradusiems piliečiams būtina grįžti prie Tikrovės ir pamėginti užkirsti kelią tragedijoms, kurios jau vyksta tarp patikėjusių, kad ši naujoji ideologija gali atnešti tikrąją laimę.
Mes, ilgus dešimtmečius kentę totalitarinio komunistinio režimo socialinės inžinerijos eksperimentus ir matę, kuo baigėsi „naujojo sovietinio žmogaus“ kūrimo projektas, turime pareigą apie šiuos pavojus ir proto klystkelius šiandien kalbėti garsiai ir aiškiai. Nepaisydami tam nepalankios viešosios opinijos ir net jau ir Lietuvoje prasidėjusių persekiojimų. Tik atsisukusios į savo prigimtį ir tūkstantmečiais susiklosčiusias kultūrines tradicijas visuomenės galės sugrįžti prie pagarbos žmogaus asmeniui ir tikrojo jo pašaukimo išskleidimo.
(Bus daugiau)
