Daugelio rusų sąmonėje pagrindinė idėja yra neapykanta kitoms tautoms. Daugelį amžių juos to mokė. Rusija kariavo begalinius grobiamuosius karus, tad jos pagrindu visąlaik buvo priešiškumas viskam, apie ką Rusijos imperijos, Sovietų Sąjungos ir šiuolaikinės Rusijos valdiniai išvis nieko nesupranta.
Šiandien, savo sudėtyje turėdama 21 nacionalinę respubliką, 10 nacionalinių apygardų ir 1 nacionalinę autonominę sritį, rusai toliau nekenčia savo tėvynainių, kaip ir tų tautų, kurios gyvena už rusams pasiekiamų ribų. Tai liudija tiek daugelio rusų pasisakymai, tiek anekdotai tautinėmis temomis.
O visgi: ar pačioje Rusijoje egzistuoja nacionalinis dėmuo? Kurgi rusų istorinės žemės ir ką reiškia rusų etnosas? Matome Maskvos žemes, kuriose gyveno ugrofinai. Peterburgo teritoriją, atplėštą nuo Švedijos. Rusų pasididžiavimą didžiąja rusų upe Volga, kuri anksčiau vadinta Itiliu ir aplink ją gyvavo Chazarų kaganatas. Net ir Aukso ordos sostinė Batijaus Sarajus buvo ne kur nors Mongolijoje, bet Astrachanėje, kurią dabar rusai laiko savo miestu.
Ar belieka prasmės kalbėti apie kitas Rusijos valdomas žemes? Ne tik apie Mordoviją ar Čečėniją, Tatarstaną ar Buriatiją, ar taip vadinamą „Kaliningrado sritį“? O jei prisimintume Rusijos imperiją ar Sovietų Sąjungą, tai regime išimtinai okupuotas žemes, daugelis kurių turėjo daug senesnes civilizacijas.
Jei kalbėsime apie antrąjį tautinės valstybės dėmenį – kalbą, tai ir rusų kalbos, kaip paradoksaliai tai beskambėtų, praktiškai nėra. Ji sudėta iš daugybės skolinių. Ir čia kalbame ne tik apie tarptautinę leksiką su tokiomis sąvokomis kaip „prezidentas“ ar „konstitucija“, bet ir apie paprasčiausius buitinius žodžius.
Kai Moskovija priklausė Ordai, perimti tokie žodžiai kaip „saraj“ (daržinė), „jug“ (pietūs), „palač“ (budelis), „bazar“ (turgus), „bomba“ ir net „jeda“ (maistas). Sąlygiškai labiau civilizuotu periodu atėjo vokiškos sąvokos: „buterbrod“ (sumuštinis), „vanna“ (vonia), „buchgalter“ (buhalteris), „šachta“, „fejerverk“, „kurort“, „vagon“, „parikmacher“ (kirpėjas), „slesar“ (šaltkalvis), „soldat“ (kareivis), „junga“, „šturm“, netgi „tufli“ (kurpės) ir „kartofel“ (bulvės).
Susižavėjus Prancūzija atsirado žodžiai: „palto“ (paltas), „balkon“, „bassein“, „aktior“ (aktorius), „balet“, „avtor“ (autorius), „gaz“ (dujos), „garnizon“, „komandir“ (vadas), „admiral“ (admirolas), „batalion“, „leitenant“ ir daugybė kitų karinių bei buitinių sąvokų.
Jei prisiminsime taip vadinamą rusų kultūrą, kuria jie taip didžiuojasi, bus sunku prisiminti bent vieną rašytojo, kompozitoriaus, architekto ar kito kultūros veikėjo pavardę, kad jos savininkas neturėtų užsienietiškų ir pirmiausiai – vakarietiškų šaknų. Lermontovo ir Briusovo šaknys – škotiškos. Puškinas, be etiopo, savo genealogijoje turėjo vokiečių. Lygiai taip pat – Aleksandras Blokas ir Marina Cvetajeva. Tolstojus kilo iš vokiečių ir lietuvių. Gogolis, kaip ir Glinka – iš ukrainiečių.
Čaikovskio protėviai – vokiečiai, prancūzai ir ukrainiečiai. Maskvą statė italai: Fiorovantis, Pjetras Antonijas Solaris, Markas Rufas, Džiljardis, Bonas Friazinas, Aloizas Lambertis. Peterburgą – italai ir prancūzai: Rastrelis, Trezinis, Kvarengis, Rosis, Monferanas, Rinaldis, Tomonas, taip pat – vokietis Štakenšneideris, anglas Kameronas.
Tautos, gyvenančios šiandieninėje Rusijoje, turi skirtingą istoriją, tradicijas, kultūras, religijas. Tai – islamas Čečėnijoje ir Dagestane, budizmas Buriatijoje, Tuvoje, Kalmukijoje ir Altajuje, pagonybė Marių Respublikoje, Čiuvašijoje ir Mordovijoje.
Iš to matome, kad tarp „Rusijos Federacijos“ tautinių subjektų nėra ničnieko bendro. Išskyrus karą ir neapykantą, kurios tapo pamatinėmis idėjoms vargšams, pakeitusiomis veržlumą link ko nors pozityvaus.
