Prieš gerus du dešimtmečius nacionalsocialistų radikalas Visvaldas Mažonas paskelbė savo Lietuvos viziją: visi Lietuvoje turės su baime gultis ir su baime keltis. Despotiškas ir totalitarinis valstybės modelis tada atrodė tiesiog kvailai: žmonės daugiau juokėsi nei drebėjo dėl tokios vizijos.
Bet porai dešimtmečių praslinkus atrodo, kad ši svajonė po truputį pildosi. Tik ją pildo ne tikri ar tariami nacionalistai, o liberaliosios demokratijos šaukliai. Neapykantos užkardymo įstatymai braunasi ten, kur iki šiol galėdavo žvelgti tik Dievas ir tai – su žmogaus leidimu: į jausmų ir minčių sritį. Neapykanta vadinama visa, kas nėra pritarimas liberaliosios demokratijos konceptams, o už tai gresia baudžiamoji atsakomybė.
Kunigas Ričardas Doveika išsakė viešą paslaptį: žymi dalis Lietuvos bijo išsakyti savo nuomonę. Kaip ir reikėjo tikėtis, valdančiosios sistemos ruporai pradėjo išpuolių kampaniją prieš drąsų kunigą, kad kiti bijotų išsakyti ką nors panašaus. Kaip ir sovietų laikais, sistema pati įrodo esanti totalitarinė, puldama tuos, kurie ją taip įvardija. Grįžta sankcijos už tarybinės santvarkos juodinimą. Belieka jas reglamentuoti įstatymu.
Nerandant kaip paneigti kunigo įžvalgų iš esmės kimbama prie detalių. Iš kur jis traukė, jog Lietuvoje savo nuomonę išsakyti bijo 80 proc.? Gal tik 79? O gal tiktai – o, siaube – 78 su puse? Tikrai baisus tarybinės tikrovės iškraipymas. Nusipelnantis viešo darbo kolektyvų, liaudies ir Partijos pasmerkimo.
Anais laikais tarybinės tikrovės juodinimas sietas su užsienio propaganda. Dabar vertinama lygiai taip pat, tiktai užsienis pasikeitė: imperialistinius Vakarus pakeitė imperialistinė Rusija. Bet kokia valdančiosios sistemos kritika gali būti iššaukta tik Lietuvos valstybės ir jos demokratinės santvarkos priešų.
Nuo Kremliaus bėgame, bet patys jį mėgdžiojame. Žinoma, kratydamiesi bet kokių sąsajų, kurios tiesiog bado akis. Vieno romano veikėja – panelė Dungam – klausia savo tėvo – britų karininko: kodėl britams leidžiama kare su prancūzais samdytis indėnus, o kai tai daro prancūzai, britai tuo bjaurisi. Tėvas atsakė: todėl, kad anglai – gailestingi ir narsūs, o prancūzai – žiaurūs ir bailiai. Pakeiskime anglus europiečiais, prancūzus – rusais, o karines dorybes ir ydas – demokratija ir totalitarizmu, ir kur čia skirtumai?
R. Doveiką suskato ginti prieštaringasis ekspremjeras Saulius Skvernelis, pateikęs 2022 m. „Baltijos tyrimų“ apklausą, beveik patvirtinančią kunigo įvardytą statistiką. Tiesa, šioje statistikoje trūksta vieno procento: tik 79 proc. nurodė, kad Lietuvoje savo nuomonę išsakyti bijoma. Maža to. Apklausoje klausta, ar Lietuvoje bijoma, o ne to, ar bijo patys respondentai. Tad ši apklausa vargu, ar leidžia spręsti apie konkretų bijančiųjų skaičių. O pats S. Skvernelis, beje, už sistemai alternatyvias pažiūras šalina žmones iš partijos.
Apytiksles bijančiųjų proporcijas leidžia susidaryti kitos apklausos. Anot daugkartinių tyrimų dauguma lietuvių palaiko prigimtinės šeimos ir tautinės valstybės idealus. Bet kur ši dauguma viešuose mitinguose, kuriuose nuo valdančiosios sistemos ginami šie idealai? Prieš gerą dešimtmetį į juos rinkdavosi tūkstančiai, dabar – dešimtys piliečių. Nors anonimiškai tokie piliečiai sudaro daugumą, jei ne absoliučią daugumą.
Dažnas bijo būti pirmuoju, ant kurio galvos kris jei ir ne teisminės sankcijos, tai darbdavių ir įtakdarių pyktis. Griūvant Sovietų Sąjungai rusai sukūrė trumpametražį filmuką, kur iš kažkokio komiteto posėdžio vis po vieną išeina deputatai ir klausia: ką aš vienas galėjau padaryti? Filmukas baigiasi epizodu, kai ištisa minia eina iš to paties posėdžio, skanduodama: ką aš vienas galėjau padaryti?
Jau geras dešimtmetis, kaip apie V. Mažoną nėra jokių žinių. Ar jis ką nors veikia, ar išvis begyvas? O ir kam jam ką nors daryti? Jį pakeitė Raskevičiai, Juškaitės, Žalimai. Ilsėkitės ramiai, pone Visvaldai. Jūsų viziją yra, kam įgyvendinti.
