Ką parodė kūdikio pagrobimo valstybės vardu skandalas? Be tų dalykų, kuriuos mes ir taip žinojome, pavyzdžiui, kad tarnyboje susiranda darbą tragiškos reputacijos veikėjai ir kad jiems suteikti įgaliojimai prasilenkia ne tik su sveiku protu, bet ir teisine logika yra dar šis tas…
Taigi, esu priverstas konstatuoti, kad mūsų šalyje nustojo egzistuoti laisva spauda. Viešinimo pinigai, tai yra – iš esmės tiesioginiai valdžios kyšiai leidėjams ir transliuotojams padarė savo.
Taip atsitiko ne per vieną dieną. Gerai prisimenu, kuomet į mūsų žiniasklaidos rinką atėjo didelės kompanijos ir tuomet buvo rėkiama, esą turėsime „vakarietiškus standartus“ . Tik štai, tie tikrieji standartai jau seniausiai suvedami į pelno gavimą bet kokia kaina.
Atitinkamai nereikia stebėtis, kad žurnalistiką pakeitė „kopiraitas“, o temų parinkimas orientuojamas į lengvą skaitymą. Tai jau savaime problema, jei kokios „gviazdos“ apatinių aptarinėjimas tampa svarbiau nei kokios mokesčių temos. Tačiau daug didesnė bėda – tai viso to srutų srauto sukelta informacinė tarša, per kurią jau net kvalifikuotas skaitytojas ar žiūrovas nesuranda aktualių naujienų.
Galiausiai visiškai logiška raida tapo tai, kad nukrito bet kokie moraliniai ir profesinės etikos apribojimai, iš ko ir kada galima imti pinigus, o kuomet tai daryti nevalia. Ir kaip tik pasipylė „viešinimo pinigų“ lietus. Ir kuo institucija prasčiau dirba, tuo lietus gausesnis.
Prisimenate, kaip mums įpiršo mintį, kad naktiniai policijos reidai, kurių metu iš tikro nieko ypatingo nevyksta, yra gėris? Ogi tai buvo per aibę reportažų, kurie buvo apmokėti policijos (o tiksliau – mūsų visų) pinigais.
Lūžio momentu tapo vadinamoji pandemija, kuomet spaudos lojalumui nupirkti buvo viena ranka leidžiami milijonai, kita ranka, pasinaudojant proga, smaugiami tie, kas ir toliau norėjo likti žurnalistais o ne nykiais propagandininkais. Nuodinga žiniasklaidos valdytojų ir valdžios simbiozė subujojo, ir ką turime dabar – tai nuodingi vaisiai.
Dešimtys tūkstančių savireklamai išleidžia, beje, ir „vaikų teisės“. Kai kurie jų vienkartiniai pirkimai iš konkrečių portalų yra didesni nei 10 000 eurų. Nieko nuostabaus, kad jau galima nepamatyti ne tik kad tarnyba seniausiai tapo policija, prokuratūra ir teismu viename asmenyje, tačiau net ir tai, kad joje reguliariai sužiba veikėjai su purvinomis biografijomis, ir net buvo atvejis su neišnykusiu teistumu.
Ir čia mes jau pralenkiame sovietų laikus, kur, vis tik nesant teisės kritikuoti santvarką, buvo landa kritikuoti „atskiras negeroves“ . Mano amžiaus ir vyresni skaitytojai, ko gero, vis dar prisimenate nors ir feljetonų žanrą. Dabar neliko ir šito, ir „atskiros negerovės“ ne šiaip nepastebimos, o daroma viskas, kad būtų apginta institucija užsakovė.
Konkrečiai Klaipėdos istorijoje aš buvau „sužavėtas“ darniu spaudos veikimu valdiškos įstaigos naudai. Ko gero, viršūne tapo vieno didelio portalo paskelbtas copy+paste tekstas (jis buvo identiškas visur kitur ir pačių biurokratų rašytas) kur vietoje užrašo „informacinis pranešimas“ ar „užsakytas turinys“ puikavosi portalo žurnalistės vardas ir pavardė. Suprask, čia ji pati parašė. Ir čia jau klausimas dėl profesinės etikos. Na ir klausimas dėl sveiko proto. Kuo reikia būti, kad savo vardu ir pavarde užtvirtintumei svetimą rašliavą?
Nors, kita vertus, jaunimas žurnalistikoje jau puikiai žino, kad reikia tiesiog vykdyti nurodymus, nes niekam tavo originalumas ar tuo labiau – aštrumas nereikalingas. Tiksliau, jei ką iš viršaus parodys, ką galima pulti, o ko – ne, štai tokie profesiniai rėmai .
Nevalia teigti, kad dauguma su tuo savo viduje sutinka, ir, kiek teko kalbėti su rašančiu jaunimu, padėtis, kuomet jie – tik vykdytojai, toli gražu neatitinka jų svajonių, kurios buvo renkantis profesiją .
Tačiau jie taip pat aiškiai supranta, kad, jei joje nori likti ir gauti pinigus, privalo klusniai vykdyti nurodymus, nes, jei iš vieno portalo ar televizijos bus išmesti už „nelojalumą“, o tiksliau – už profesinį savarankiškumą, kitoje darbo negaus.
Deja, šio savo trumpo teksto optimistine gaida neužbaigsiu, nes nematau nei menkiausios perspektyvos vėl turėti didesnę nepriklausomą spaudą. Vis tik pinigai valdo, o ir žodžio laisvės pavojus valdžia puikiai supranta. Klausimas tik tas, kiek dar laiko pavyks kvėpuoti pilietinei žiniasklaidai, nes matau, kad šioji jau kurį laiką tapo taikiniu ir laiko klausimas, kada panirsime į visišką tamsą.
