Išėjimas
Ši dalis – svarbi, gali pasirodyti kiek sudėtinga, bet tuo pačiu ir geriausia, nes aptarsime galimybę išeiti iš matricos į laisvę.
Pirmoje dalyje mes kalbėjome apie sistemą, apie matricą, ir ta „sistema“ buvo minima su blogio atspalviu, negatyvia prasme, nuo kurios žmogus turėtų saugotis, bėgti, stengtis ištrūkti. Aiškumo dėlei prisiminkime/patikslinkime žodžių reikšmes, kad būtų suprantamiau, kas turima galvoje ir apie ką kalbama.
„Sistema (gr. systēma – sustatyta, sudėliota) – susijusių elementų aibė, kuri objektyviai iš aplinkos išsiskiria tuo, kad sistemos elementų ryšiai stipresni ar kokybiškai kitokie nei už sistemos ribų. Sistema pasižymi savybėmis, kurių paskiri ją sudarantys elementai neturi. Sistemos elementas neprivalo būti susijęs su visais kitais šios sistemos elementais, tačiau elementas, nesusijęs nė su vienu, paprastai nelaikomas tos sistemos dalimi.
Sistemoms būdinga hierarchija, jų elementai dažniausiai patys yra sistemos, ir visa sistema yra kokios nors didesnės sistemos elementas. Pavyzdžiui, žmogaus ląstelė susideda iš molekulių (atomų sistemų), pati yra sistema ir taip pat yra organizmo elementas. Techninėms, biologinėms sistemoms taip pat būdingas tikslas, funkcija, kuriai atlikti ji sukurta ar išsivystė bei kurios jos elementai paskirai atlikti negali.“ (Wikipedia).
Sistema yra elementų, kuriuos vieną su kitu sieja tam tikri santykiai ir ryšiai, aibė. Jai būdinga tam tikra elementų vienovė, tvarka ir dėsningumai, atskiriantys ją nuo aplinkos.
Matrica – terminas, dažniausiai žinomas ir vartojamas matematikoje, apibūdinant tam tikrų elementų/skaičių lentelę. Bet šis terminas taip pat sutinkamas ir poligrafijoje, fotografijoje, mašinų gamyboje. Pirmoje dalyje, kalbėdami apie filmą „Matrica“, turime galvoje virtualią, dirbtinę realybę, kurią sukūrė mąstančios mašinos tam, kad apgautų, pavergtų žmones, „patalpintų“ juos į iliuzinį pasaulį ir naudotų jų energiją, naudotų žmones, kaip išteklius. „Matrica” čia yra iliuzijos metafora – dirbtinis konstruktas, sukurtas kontroliuoti ir pavergti žmoniją, suteikiant jai klaidingą tikrovės pojūtį.
Mes čia kalbėsime apie sistemą, artimesnę realybei, negu parodyta filme, tačiau jos veikimo principas ir tikslas lieka tas pats: pavergti ir kontroliuoti žmogų. Nesvarbu, ar tai būtų virtuali neegzistuojanti tikrovė, ar tiesiog iškrypusi valstybės valdymo forma – jų siekis lieka toks pat. Todėl skaitytojas pats pagal savo vaizduotę ir suvokimą gali turėti galvoje vienokią ar kitokią sistemą, ir skaityti toliau, rasdamas daug įvairių metaforų ir palyginimų.
Pati iš savęs sistema, pačioje pradžioje – ar tai būtų politinė, ar ekonominė, ar švietimo – valstybėje, ar pačios valstybės valdymo forma, nėra bloga. Ji reikalinga, kad būtų galima tinkamai valdyti, mokyti, skirstyti pinigus ir t.t. Palaipsniui išryškėja, į kurią pusę ji krypsta, matome tai pagal rezultatus. Sistema yra ir lieka gera tol, kol remiasi objektyviomis tiesomis, kol veikia žmonių gerovei, kol garantuoja žmogui jo pamatines laisves, prigimtines teises, galimybę skleistis, gyventi prasmingą gyvenimą.
Bet jeigu sistema iškrypsta ir ima kontroliuoti žmogų, visuomenę, išnaudoti ją, užuot jai tarnavusi, tai ji „sumatricėja“, tampa tam tikru kalėjimu (protui, mintims, o dažnai ir kūnui), kuriame žmogus praranda pilnavertį gyvenimą, o kai kada – net ir gyvybę. Kaip vėžys žmogaus organizme. Žmogaus kūnas – nepaprastai sudėtinga ir tiksli sistema su daugybe kitų sistemų (kraujotakos, virškinimo, kvėpavimo ir t.t.), idealiai subalansuota ir tobulai veikianti, jeigu neturi ligų. Bet jeigu tik atsiranda vėžinės ląstelės, jos ima daugintis, graužti ir naikinti atskirus organus, kenkdamos visai sistemai.
Šiuo atveju, sakydami „sistema“, turime galvoje tą „sergančią sistemą“, ir vienareikšmiai apie ją sakome: „blogis“.
Prieš tokią sistemą, prieš matricą, kviečia kovoti Morfėjus, pasikviesdamas į savo komandą Neo ir numatydamas jam esminę rolę šioje kovoje. Kartais pažeistą sistemą galima išgydyti, o kartais jos išgydyti neįmanoma, telieka ją sunaikinti, kol ji nesunaikino tavęs. Arba pabėgti iš jos.
Kaip kovoti prieš matricą? Ar įmanoma ją nugalėti? Imant bendrai, atsakymas – ne, mes negalime nugalėti matricos iš esmės, visame pasaulyje ar atskiroje valstybėje. Imant asmeniškai, personaliai – taip, asmeniškai žmogus gali ją įveikti.
Šiuo atveju „nugalėti matricą“ ar „nulaužti sistemą“ – reiškia išeiti iš jos, išeiti iš jos kontrolės, nutraukti kontrolės saitus, vergo grandines, atsiriboti nuo jos veikiančių faktorių ir grįžti į realybę – asmeniškai, nes čia, šioje Žemėje, jos visiškai įveikti ir sunaikinti iš esmės žmogui neįmanoma. Be abejo, atsiras masės žmonių, kurie bursis į grupes, į komunas ir bandys tai daryti drauge, kolektyviai, ir kai kuriuos dalykus galima padaryti geriau ir daugiau, veikiant drauge su kitais, bet ir tuo atveju kiekviename žmoguje vyksta asmeninė kova, asmeninis išėjimas – pagal to žmogaus matymą, suvokimą, pažinimą, tikėjimą.
Turime suprasti, kad matrica valdo visą pasaulį. Tai dvasinė valdžia ir dvasiniai dalykai, pirmiausiai vykstantys nematomame, bet realiame dvasiniame lygmenyje, po to pasireiškiantys materialiame pasaulyje.
Šio pasaulio kunigaikštis – velnias – gerą sistemą, sukurtą žmogaus laimingam, laisvam gyvenimui, sugadino ir pavertė ją matrica, skirta žmonių kontrolei, jų išnaudojimui. Jis valdo valstybes ir karalystes („Jos man atiduotos“, Lk 4,6), „tobulindamas“ sistemą ir toliau statydamas, vystydamas ją ant melo pamatų, atmesdamas amžinas tiesas, kurdamas savąsias, kurdamas iliuzinę realybę, savotišką virtualią tikrovę.
Kol gyva ši Žemė, tol ši matrica gyvuos. Dievas pats išjungs šią visą sistemą dieną X, ir tai bus pasaulio pabaiga.
Matrica yra ir iki tol bus gyva ir labai gyvybinga – dėl žmonių ydų, dėl jų godumo, pavydo, puikybės, meilės pinigams. Per šias ir kitas ydas ir silpnybes velnias valdo ir kontroliuoja žmones, turėdamas praktiškai neribotus išteklius. Tai, ko jam nepavyko padaryti Jėzui, gundomam dykumoje, jis šiandien puikiai daro su žmonėmis, rasdamas jų silpnas vietas, suteikdamas jiems trokštamų dalykų ir pavergdamas juos. Pašalinus vieną aktyvų matricos žmogų, į jo vietą tą pat akimirką stoja kitas ir dar laukia tūkstančiai eilėje. Kaip agentas Smitas filme „Matrica“.
Kad pradėtum su kažkuo kovoti, pirmiausia turi atpažinti priešą. Kad atpažintume matricos kontrolės būdus ir metodus, jos ketinimus ir planus, reikia išminties. Čia proto ir logikos neužtenka. Nesakau, kad jų nereikia, sakau – neužtenka. Jeigu čia dvasinė kova, dvasinis priešas, tai ir ginklai turi būti dvasiniai. Turime atsiremti į širdies dalykus, nes išmintis gyvena širdyje. Ji subtili, jautri, įžvalgi ir intuityvi, galinti įžvelgti ir pamatyti kur kas gilesnius dalykus, negu protas ir logika.
Raštas mus moko ieškoti išminties, parduoti visus savo turtus ir už pelną įsigyti jos. Ši dangiška išmintis leidžia praskleisti uždangą į nematomą pasaulį, į fizinėms akims neprieinamą mūšio lauką.
Priešo ir jo veiklos atpažinimui reikalingas pažinimas iš aukštybių. Pažinimas matomo ir nematomo pasaulio, pažinimas savęs, savo kilmės ir tikslo, pažinimas dėsnių, kurių pagrindu veikia pasaulis ir matrica, pažinimas tikrosios realybės ir iliuzinio konstrukto, pažinimas tikrų ir sukurtų tiesų, gebėjimas jas atskirti.
Gėrio ir blogio suvokimas įdėtas į žmogaus širdį, kaip ir teisingų ar neteisingų dalykų atskyrimas. Žmogus intuityviai jaučia ir atskiria, kas yra gerai, kas blogai. Apie tai liudija sąžinė. Šio laikmečio dvasia stengiasi viską sumaišyti, sukeisti vietomis, ištrinti tikrąsias, prigimtines prasmes, ir vietoj jų įtvirtinti naujas, „pažangias“. Tai melo tėvo darbas. Daugumas žmonių tuo įtiki, nes dėl savo širdies kietumo yra praradę tiesos nuovoką, arba, net jei ir neįtiki, visvien paklūsta – dėl baimės ar dėl naudos. Paklūsta matricai, jos taisyklėms ir patys tampa aršiais jos gynėjais.
Luko Evangelijoje aprašoma tokia istorija. Jau po Jėzaus prisikėlimo du mokiniai ėjo į Emausą, kalbėdami apie ką tik buvusius įvykius. Beeinant, prie jų prisiartino Jėzus ir ėjo kartu, bet mokiniai neatpažino savo Mokytojo.
„Jų akys buvo uždengtos, ir jie Jo neatpažino.“ (Lk 24, 16).
Jėzus paklausė, apie ką anie kalbasi. Šie Jam ėmė pasakoti Jo paties nukryžiavimo istoriją, ir sakė esą labai nusivylę, nes tikėjosi, kad būtent jis būsiąs Izraelio išlaisvintojas. Bekeliaujant priartėjo vakaras ir mokiniai pakvietė Jėzų kartu pavakarieniauti. Kai Jis laužė duoną ir davė jiems valgyti, šie pagaliau Jį atpažino.
„… jų akys atsivėrė, ir jie pažino Jėzų.“ (Lk 24, 31).
Čia daug aliuzijų ir metaforų, apsistokim ties pažinimu (atpažinimu). „Uždengtos akys“ – tai vidinis aklumas realybei, aklumas tiesai, aklumas tikram dvasiniam ir materialiam pasauliui, juose vykstančių reiškinių ir procesų priežastims ir pasekmėms, aklumas dieviškajai kilmei ir pačiam Dievui. Nors mokiniai daug žinojo apie nukryžiavimą, net patys savo fizinėmis akimis matė, jų neatnaujinti protai nesugebėjo suvokti esmės, kas čia ką tik įvyko.
Daug žmonių šiandien gali kalbėti apie Jėzų (kaip mokiniai – net pačiam Jėzui!), pasakoti apie Dievo Sūnaus mirtį ir Jo prisikėlimą, gali žinoti įvairiausias religines tiesas, bet, jei jų akys „uždengtos“, tai ir liks tik sausa istorija be gyvybės ir be gelbstinčios, gyvenimą keičiančios jėgos. Tada natūralu, kad viltys tuščios („mes vylėmės, kad Jis yra Tas, kuris atpirks Izraelį“), kad ateina nusivylimas, nes „mane apgavo“. Žinodamas tik istoriją apie asmenį, gali smarkiai apsirikti, bet susitikęs su pačiu Asmeniu, pažinęs Jį, visą istoriją jau matysi kitaip, atvertomis akimis, ir suprasi prasmę ten, kur anksčiau jos nematei.
Uždengtos akys neatpažįsta Gelbėtojo, neatpažįsta tiesos, realybės, matricos ir jos pinklių. Mokinių akys atsivėrė, Jėzui laužant duoną ir dalinantis su jais. Duona – tai gyvenimas. „Aš esu gyvenimo duona“ (Jn 6, 48), sakė Jėzus. Mokiniai atpažino gyvenimą, jų vidus suspurdėjo ir „susišaukė“ su viskuo, ką jie žinojo ir jautė, šydas nuo akių nukrito. Vėliau Jėzus „atvėrė jiems protą, kad jie suprastų Raštus“ (Lk 24, 45). Jų liūdesys ir nusivylimas virto džiaugsmu. Viskas stojo į savo vietas.
Atvertas protas nušvietė Dievo planą jiems, Izraeliui ir pasauliui. Jeigu uždengtomis akimis ir protu jie tikėjosi, kad Gelbėtojas juos kažkokiu būdu išoriškai išves iš priespaudos (matricos), gal sukilimo dėka išlaisvins Izraelį iš romėnų nelaisvės (matricos), tai po atsivėrimo jie jau suvokė, kad Dievo planas yra nepalyginamai didingesnis, galingesnis, gilesnis.
Jo planas buvo iš esmės sugriauti dvasioje visą matricos melo, priespaudos ir kontrolės tinklą, nugalėti jo pagrindinį kūrėją ir autorių Šėtoną. Ir tai Jam pavyko. Jeigu klausiat, tai kodėl vis dar šiandien mes matome matricą veikiant visame pasaulyje, atsakymas paprastas – „iki laiko“. Tai kaip milžiniškas dangoraižis, kurio pagrindinės, esminės, laikančios sijos ir konstrukcijos jau yra mirtinai pažeistos. Pastatas dar stovi, bet jau nebeturi palaikančios jėgos. Jis gali grūti bet kurią dieną, ir niekas tos dienos nežino.
Tiesa yra gyvenimas. Teikia gyvenimą, veda į gyvenimą. Melas – mirtis. Žmogus intuityviai savo vidumi atpažįsta „gyvenimo duoną“ ir sudžiūvusią, supelijusią „mirties duoną“. Prisiminkim – žmoguje įdėtas intuityvus gėrio ir blogio, tiesos ir netiesos, grožio ir bjaurumo suvokimas. Pradžioje, kol pilnai atsivers akys, reikia vieno labai svarbaus dalyko – kad žmogus mylėtų tiesą, kad pasirinktų jos neišduoti ir neatmesti. Nuo to priklauso jo tolimesnis gyvenimas ir likimas.
Ir ta meilė negali būti selektyvi. Negali mylėti tik pusę tiesos, o kitos pusės nekęsti. Negali mylėti tik kažkurią dalį tiesos. Jeigu myli – myli visą tiesą, tokią, kokia ji yra – pilna ir nedaloma, kaip skaitėme antroje dalyje.
Meilė tiesai atveria akis ir protus, o tada prasideda ilga, nuostabi dvasinė kelionė į nematomą išmatavimą, į pilną tiesos pažinimą, į laisvę nuo matricos. Dažną kartą tai nėra lengva, nes griūva daugybė iki tol turėtų įsivaizdavimų, griūva iliuzijų pasaulis, griūva daug kas, kuo tu anksčiau tikėjai ir pasitikėjai. Bet toks yra kelias į laisvę ir tokia kaina.
Filme „Matrica“ yra toks trumpas dialogas:
– Kodėl man skauda akis? – klausia Neo.
– Todėl, kad tu jų iki šiol nenaudojai, – atsakė Morfėjus.
Greičiausiai, pradžioje skaudės, nes tu iki šiol nenaudojai savo „vidinių“ akių, jos buvo uždengtos. Greičiausiai, patirsi „konfūzą“, kognityvinį disonasą, nes tavo protas dirbo „neatvertu režimu“. Bet laikinas skausmas, galimos neigiamos emocijos neužilgo pasirodys niekis, palyginus su tuo, ką patirsi praregėjęs. Patirsi tokią laisvę, kokios anksčiau niekada nebuvai patyręs, nes būsi pažinęs tiesą.
„Jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus.“ (Jn 8, 32).
Pažinti tiesą krikščioniška prasme – pažinti Jėzų, kaip savo Gelbėtoją, gauti nuodėmių atleidimą ir amžinąjį gyvenimą. Pažinti tiesą egzistencine prasme – pažinti savo dievišką prigimtį ir savo pašaukimą. Pažinti tiesą filosofine ar bendraja prasme – pažinti objektyvią tiesą ir bendrasias tiesas, kuriomis turėtų remtis tautų, valstybių ar žmonių gyvenimai, norint, jog jie būtų laisvi ir laimingi.
Tiesos pažinimas yra kelias į laisvę iš matricos, iš bet kokios sistemos.
Bet jeigu manai, kad jau viską žinai, kad jau perpratai Visatos galybę ir sudėtingumą, kad jau supratai, kokia tikroji pasaulio sandara ir istorija, kas iš ko ir kada kilo ir išsivystė, kad jau suvokei, kas iš tiesų valdo pasaulį, kad įminei visas mįsles ir sąmokslo teorijas, pažinai visas religijas, jų kilmę ir jų tikslą – valdyti, ateivių ir reptiloidų kultą, slaptus protokolus ir bendrijas, kad jau išsiaiškinai, kaip iš mažiausios sėklos išauga didžiausias medis, kaip nuostabiai, stebuklingai ir preciziškai tiksliai veikia žmogaus organizmas – tu nė nepradėjai žinoti ir net nežinai, nuo kur pradėti.
„Kvailys teikia daugiau vilties negu žmogus, kuris laiko save išmintingu.“ (Pat 26, 12)
Pažinimas priešinasi išdidumui, myli nuolankumą ir gyvena minkštoje širdyje, o toks visko „žinojimas“ rodo puikybę ir nebent šiek tiek žinių. Tai nėra kelias į laisvę, tai tik kitas kelias matricoje ir tik dar viena iliuzija. Žinių ir proto kultas – tik dar vienas aukuras stabams.
„Pažinimas išpučia, bet meilė ugdo.“ (1 Kor 8, 1).
Pasipūtimas, puikybė, arogancija – vieni iš labiausiai Dievo nekenčiamų dalykų ir tuo pačiu – vieni labiausiai ir sėkmingiausiai naudojamų matricos režisieriaus. Papuolęs į jų pinkles, sunkiai rasi išėjimą, jei išvis rasi. Panašūs į juos yra kiti kraštutinumai – dirbtinis nuolankumas ir veidmainiškas nusižeminimas. Žymiai lengviau išgydyti žemą savivertę, negu perdėtą pasitikėjimą savimi, nors abu trukdo tikrajam pažinimui. Reikalingas sveikas savęs suvokimas, sveikas savęs pažinimas ir vertinimas.
Bet štai koks ginklas iš tiesų nugali velnią – tai meilė. Šito jis nesuprato Golgotoje ir šito jis bijo visus du tūkstančius metų po jos. Matricoje nėra meilės, sistema veikia be meilės ir neturi kuo jai pasipriešinti. Meilė tiesai yra raktas į jos pažinimą ir tuo pačiu – į laisvę. Meilė Jėzui – raktas į amžinybę.
Senojo Testamento pranašai šaukė: „Nekęskite pikta ir mylėkite gera“ (Am 5, 15), „… mylėkite tiesą ir taiką!“ (Zch 8, 19). Nes žinojo, kas laukia tiesos nemylinčių.
„… visokia neteisumo apgaulė žūstantiems už tai, kad atsisakė mylėti tiesą savo išgelbėjimui. Todėl Dievas jiems pasiųs stiprų paklydimą, kad jie tikėtų melu ir būtų nuteisti visi, kurie netikėjo tiesa, bet pamėgo neteisumą.“ (2 Tes 2, 10–12).
Čia įdomu pažiūrėti keleto žodžių platesnes reikšmes originalo (senojoje graikų) kalboje.
„Paklydimas“ (plane) – klajojimas; klaidžiojimas; nuklydęs nuo teisingo kelio; klaidžiojantis šen bei ten; protinis klaidžiojimas; klaida; klaidinga nuomonė, susijusi su morale ar religija; klaida, kuri pasireiškia veiksmais; neteisingas veikimo būdas; tai, kas veda į klaidą, apgaulę ar sukčiavimą.
Kilęs iš planos – klaidinantis; įveliamas į klaidą; klajoklis; apgavikas; korupcionierius.
„Melas“ (pseudos) – melas; sąmoningas ir tyčinis melas; viskas, kas nėra tai, kas atrodo, kad yra; iškreipti, bedieviški, apgaulingi priesakai.
Kilęs iš pseudomai – sąmoningai meluoti; sąmoningai apgaudinėti.
„Neteisumas“ (adikia) – neteisybė; širdies ir gyvenimo neteisingumas; įstatymą ir teisingumą pažeidžiantis poelgis; neteisingumo aktas.
Kilęs iš adikos – apibūdinantis asmenį, kuris pažeidžia arba pažeidė teisingumą; neteisingas; tas, kuris apgaulingai elgiasi su kitais.
Aukščiau paminėtos Biblijos eilutės šplėstinis laisvas vertimas būtų: tie, kurie atsisakė mylėti tiesą, nuklys nuo teisingo kelio, pasimes savo proto išvedžiojimuose, turės klaidingų nuomonių, darys klaidingus sprendimus ir klaidingas išvadas, patys apsigavę, apgaudinės kitus, tikės kitų tyčinėmis melagystėmis ir apgaulėmis, tikės tuo, ko realiai nėra, pamils neteisybę, jiems patiks neteisingumas gyvenime ir žmonės, kurie elgiasi apgaulingai ir neteisingai.
Matome tai šiandien aplink mus ir pasaulyje.
Trumpa replika. Matau ir sutinku nemažai žmonių, kurie skeptiškai nusiteikę krikščionybės atžvilgiu, vadindami religiją dar viena sistema, dar viena matrica. Ir jie yra teisūs, kalbėdami taip apie religiją, bet visiškai klysta, religiją tapatindami su Jėzumi ir jo mokymu. Jėzus neturi nieko bendro su bedievių lūpose linksniuojama religija. Tai – velnio išmislas.
Tai melo tėvas sukūrė pakaitalą, kad diskredituotų gyvą Bažnyčią, diskredituotų Kristų, kaip Gelbėtoją, Dievą – kaip Visatos ir žmogaus Kūrėją. Tai – velnio sukurta sistema, kad atitrauktų sielas nuo gyvojo Dievo ir įpainiotų žmogų į religinės sistemos pinkles, tuo pačiu suteikiant jam laisvės iliuziją ir tuščią viltį apie išgelbėjimą. Ši tema prašosi atskiro ilgesnio teksto, dabar nesiplėsime.
„Niekas nėra beviltiškiau pavergtas už tuos, kurie klaidingai tiki, kad yra laisvi“ (J. V. Gėtė).
Kažkas paklaus – kaip aš išeisiu iš matricos, jeigu vis tiek turiu gyventi čia ir paklusti sistemos taisyklėms: mokėti mokesčius, laikytis įstatymų, paklusti valdžios reikalavimams?
Priminsiu – mes kalbame apie nematomą, dvasinę sistemos struktūrą ir valdymą, kai pirmiausia pavergiamas žmogaus protas ir širdis. Kūnas tėra antraeilis dalykas ir žemiškieji reikalai tėra praeinantys, laikini rūpesčiai. Pagrindinė valiuta dvasiniame pasaulyje yra žmogaus siela ir būtent dėl jos kovoja Šėtonas.
Savo vidumi pažinęs tiesą, tu nutrauki sistemos įtaką ir poveikį savo protui, tavęs nebeveikia sistemos propaganda, indoktrinacija, tu gali drąsiai ir be baimės žiūrėti į viską, kas vyksta, tarsi iš šono, tarsi iš viršaus, tarsi būtum nematomas.
Tu atskiri tiesą nuo melo, matai vaidybą, matai aktorius, personažus, atliekančius tam tikrus vaidmenis. Vieni – „blogiečiai“, kiti – tariami „geriečiai“, bet supranti, kad jie visi – vienos trupės vieno spektaklio artistai. Ir kartais tau bus liūdna ir pikta, kartais – sunku, nejauku, kartais – labai žiauru, nes velnio tikslas – žudyti (kūną) ir pražudyti (sielą). O kartais bus labai linksma ir juokinga, kaip žiūrint į nuogą karalių, kai visi aplinkui aikčioja ir giria jo nematomą rūbą.
Emocijos gali svyruoti ir keistis, priklausomai nuo to, koks repertuaras šį sezoną ir kokį spektaklį dabar rodo pas mus ar pasaulyje, bet viduje tu išliksi ramus ir stabilus, aiškiai žinodamas, kad tu nepriklausai šiam teatrui ir spektaklyje savo širdimi ir protu nedalyvauji, nebent kartais gali atlikti nereikšmingą privalomą statisto vaidmenį.
Taip, kol gyvename čia, mes turime žemiškų reikalų, ir tai daugiau nei natūralu ir normalu. Pagal galimybes ir situacijas, kiekvienas daugiau ar mažiau gali ir fiziškai atsiriboti nuo sistemos gniaužtų, o kartais net atvirkščiai – išnaudoti besisukančius sistemos smagračius savo naudai.
Jėzus meldėsi savo dangiškajam Tėvui:
„Jie ne iš pasaulio, kaip ir Aš ne iš pasaulio. Aš neprašau, kad juos paimtum iš pasaulio, bet kad apsaugotum juos nuo pikto.“ (Jn 17, 14–15).
Dangiškasis Tėvas „išlaisvino mus iš tamsybių valdžios ir perkėlė į savo mylimojo Sūnaus karalystę.“ (Kol 1, 13).
Tikintys Jėzumi, atgimę iš Dvasios krikščionys yra išlaisvinti iš nuodėmės vergijos ir perkelti į dvasinę Dievo karalystę, nors kūnišku pavidalu jie lieka pasaulyje. Praregėjęs, prabudęs tiesai žmogus yra išlaisvintas nuo matricos pančių, nuo jos įtakos protui, nors lieka toliau gyventi išorinėje sistemos struktūroje. Prisimenant, kad svarbiausias dalykas, dėl ko kovoja sistema ir jos autorius – žmogaus siela, kūniška egzistencija vienur ar kitur, vienaip ar kitaip, nebėra pati aktualiausia.
Juk net žmona, užtikusi vyrą su kita moterimi, klausia jo „Ar tu ją myli?“ Nes tai žymiai svarbiau. Ji gal ir atleis kūnišką nuklydimą, bet jeigu vyras myli kitą moterį, tai jau gresia skyrybomis. Nes esmė – tai, ką myli, kas sėdi širdies soste. Dėl šio sosto vyksta dvasinė kova.
Lietuvoje ir pasaulyje laikas nuo laiko vyksta dideli, globalūs dalykai, papučia nauji vėjai, pasirodo nauji judėjimai, iškyla naujos ideologijos, naujos „tiesos“, užklumpa pandemijos, prasideda karai. Bet tu savo viduje kažką jauti, kas tam priešinasi, ir pats sau sakai „kažkas čia ne taip“. Tavo vidinis žmogus priešinasi melui, kurį tau bando įteigti visais kanalais, pasiremdami visa medija, „ekspertais“.
Rašau kabutėse, nes skeptiškai vertinu daugelį taip vadinamų ekspertų, kurie tėra paprasčiausi tam tikros ideologijos skleidėjai ir įtvirtintojai, stengiantis priblokšti ir išgąsdinti žmones „mokslu“ ir autoritetingu „eksperto“ vardu. Bet tavęs tai nė kiek neveikia, tu vis tiek kartoji – kažkas čia ne taip. Nors logiškai negali pagrįsti, nors protu nesuvoki, nors kažkokių įrodymų neturi.
Tai – intuicija. Pasikliauk ja. Tai be galo didelė, svarbi ir brangi dovana. Lavink ją. Ji gali išgelbėti tave nuo daugelio nemalonumų ir pavojų. Pradžioje pasikliovęs ja, vėliau rasi ir atitinkamų loginių įrodymų protui. Taip palaipsniui atsivers naujos tiesos.
Žymus mokslininkas, fizikas, Nobelio premijos laureatas Ričardas Feinmanas (Richard Feynman) sakė: „Manau, kad daug įdomiau gyventi nežinant, nei turėti atsakymus, kurie gali būti klaidingi“.
Tuokart čia ir apsistokim – su mintimi, kad mes labai daug ko nežinom. Ne tas žodis – mes net nežinom, kiek daug mes nežinom. Pradėkim nuo to, ką žinom, ir keliaukim mums duotu keliu, pamažu praskleisdami vieną šydą po kito, link išėjimo iš sistemos, iš matricos – į laisvę.
Tarkim, tu jau pažinai tiesą. Jau esi laisvas. Ar žinai, ką daryti su ta laisve?
(Bus daugiau).
