2011 m., bepročiui Andersui Breivikui išžudžius kairiosios Darbo partijos jaunimo stovyklą, norvegų dešinieji tarė: šiandien mes visi esame Darbo partija. Pirma mintis šiandien, 2025 m. rugsėjo 11-ąją, išgirdus apie teroro aktą Amerikoje, kur nužudytas MAGA respublikonų ideologas Čarlis Kerkas (Charlie Kirk), buvo tokia: šiandien mes visi – Čarliai Kerkai. Visi – respublikonai ir visi – MAGA.
Slūgstant jausmams ir blaivėjant protui, kilo klausimas: o ką reiškia būti Č. Kerku? Tai – žmogus, kovojęs už klasikines konservatizmo vertybes – prigimtinę šeimą, žmogaus teisę į gyvybę nuo pat pradėjimo, žodžio ir sąžinės laisvę. O kartu – tipiškas MAGA atstovas, kuriam geopolitika – ne gėrio ir blogio kova, o tiktai vulgarus galių santykis. Kuris įteisino Rusijos agresiją ir pripažino jai okupuotas žemes.
Tai primena ir istoriją apie pornografinį ir antireliginį kairiųjų ekstremistų žurnalą „Charlie Hebdo“, kuris ilgus metus tyčiojosi iš krikščionių, kol sugalvojo paliesti ir musulmonus. Ši ataka sulaukė fizinio atsako, kurio metu išžudyta žurnalo redakcija. Po to daugybė leftistų šūkavo: „Je suis Charlie“ („Aš esu Šarli“), o dažnas dešinysis patyliukais galvojo: „štai, gavote, ko nusipelnėte“.
Ar šiandien, susitapatinant su nužudytu dešiniuoju, kuris anaiptol ne visais klausimais buvo teisus, nėra dvilypumo santykyje su nužudytais kairiaisiais, egzistenciniais ideologiniais priešais? Ar visais atvejais tapatintumės su smurto aukomis, net jei tos aukos būtų Adolfas Hitleris, Josifas Stalinas ar Vladimiras Putinas? Ar šauktume: je suis Putin?
Atsakymo reikėtų ieškoti ne tiek ideologinėse kryptyse ar asmenybėse, kiek kovos metoduose. A. Hitlerį, J. Staliną ir V. Putiną jungia tai, kad visi jie savo kovose ėmėsi smurto. Į smurtą atsakoma smurtu. Į idėjas – idėjomis. O į psichologinį smurtą – griežta įstatymo ranka. „Charlie Hebdo“ oponentai, užuot šaudę, galėjo eiti į rinkimus ir balsuoti už politikus, kurie šią velnio irštvą būtų uždarę, o atsakingus asmenis – pasodinę.
Nepriimtina tai, kad MAGA respublikonai vertybių santykius keičia galių santykiais. Nepriimtini Miuncheno, Jaltos ir Potsdamo recidyvai, kai galingieji dalijasi kitų tautų žemes ir žudo jų žmones. Bet kas bus, jei kiekvienas pradės šaudyti kitą, išsakantį jam priešingą nuomonę? Kur bus nubrėžta riba? Ar ji apskritai bus nubrėžta? Smurtas – tai džinas butelyje. Vienąsyk jį paleidus, sugrąžinti jį atgal bus itin sunku.
Taigi, šūkį „Je suis Charlie Kirk“ galima laikyti kiek skubotu, padiktuotu momentinės emocijos. Bet smurtą turime pasmerkti vienareikšmiai ir visi – nuo kairės iki dešinės. Žudyti už nuomonę, kokia ji bebūtų, yra barbariška. Netinkama jokiai civilizuotai tautai ar šaliai. Geriausia smurto prevencija – diskusijos kultūros ugdymas. Tegul kalba argumentai. Tekalba protas. O šautuvus nukreipkime tiktai prieš šautuvus.
