Jei spręstume pagal tai, kaip sudaryta Rusija, tai – įprasta kontinentinė imperija, susikūrusi kitų tautų ir jų gyvenamų teritorijų sąskaita. Ir jei šiandien dauguma imperijų jau yra subyrėjusios, tai paskutinės dvi dar išlieka mūsų planetoje: tai – Rusija ir Kinija.
Rusija – ne šiaip imperija. Skirtingai nei Kinija, Rusija – agresyvi imperija. Kinija, nors ir pavergė daugybę tautų, šiandien plėtojasi vartojimo produktų kūrimo, mokslo plėtros, kosmoso įsisavinimo, inovatyvių technologijų dėka. Tuo metu Rusija niekaip nesivysto, ji išgyvena tiktai gamtinių ir žmogiškųjų savo kolonijų išteklių išnaudojimo dėka.
Ji nekuria šiuolaikiškų produktų, tik išpardavinėja angliavandenilių išteklius ir plečia imperiją, grobdama svetimas teritorijas. Valdžia Rusijoje sutelkta vienos grupuotės rankose. Nors ši grupuotė atėjo į valdžią rinkimų keliu, ilgainiui ji šią valdžią uzurpavo. O kai valdžios reitingai krito, pradėti kariniai konfliktai, kuriuos palaikė gyventojų dauguma, kas sudarė sąlygas šiai valdžiai išlikti ir pasikelti reitingus.
Reiktų priminti, kad šią valdžią išrinko pati tauta, ir toliau ją nuolat renka. Vladimiro Putino reitingai visad buvo dideli dėl to, kad jis įgarsino užslėptas, šovinistines ir imperines rusų gyventojų mintis.
Daugybė šiuolaikinių opozicinių politikų patys padarė viską, kad ši valdžia taptų tokia, kokia ji tapo. Borisas Nemcovas kvietė balsuoti už V. Putiną, Aleksejus Navalnas nepasmerkė nei karinės Rusijos agresijos prieš Sakartvelą, nei Krymo užgrobimo 2014 m. Tiktai plataus masto karas prieš kankinę Ukrainą privertė kai kuriuos opozicionierius pasisakyti prieš.
V. Putino veiksmai tautinių Rusijos respublikų atžvilgiu, federalizmo principų siaurinimas, regionų teisių mažinimas, gimtųjų kalbų mokymosi komplikavimas sulaukė plataus palaikymo tiek rusų tautoje, tiek taip vadinamoje opozicijoje. Mažų mažiausiai tai nesulaukė deramo pasmerkimo. Ši tariama opozicija – tokia pat, kokia buvo prieš 10 ar 20 metų.
Nepakito ir jos požiūris į kolonijinį Rusijos charakterį. Ji nelaiko Rusijos imperija ir nemano, kad Rusijos pavergtos tautos turi kokių nors teisių. Daugelis rusų opozicionierių šiandien gyvena buvusiose Rusijos ar Sovietų Sąjungos kolonijose, kaip Lenkija, Lietuva, Suomija ar Sakartvelas. Čia jie gavo politinį prieglobstį ir čia jiems nekyla jokių vidinių prieštarų.
Jie nemato priežastinių ryšių tarp to, kad dar vakar šios šalys pačios grūmėsi su imperija, o šiandien tai – išsivysčiusios valstybės tiek ekonomiškai, tiek ir demokratijos požiūriu, dėl ko ir gali teikti jiems politinį prieglobstį.
Kaip šiandieninė Rusijos valdžia, taip ir jos opozicija atsisako suvokti regionų ir tautinių respublikų problemas, atsisako pavergtosioms tautoms suteikti laisvę ir nepriklausomybę. Šie politikai žvelgia į šiuos regionus kaip į savo kolonijas, iš kurių toliau galima siurbti gamtinius ir žmogiškuosius išteklius.
Įsivaizduokime, jog po karinio Rusijos sutriuškinimo sienos grąžinamos į 1991 m. status quo, pasikeičia valdžia Rusijoje ir įsivyrauja liberalioji opozicija. Tikrai taip, valdžia gali pasikeisti, bet ar pasikeistų tauta, serganti gilumine imperializmo liga, su šios ligos sąlygotais kliedesiais apie Rusijos didybę?
Šioje šalyje – šimtai tūkstančių karinių veiksmų veteranų, kurie liks labai nepatenkinti Rusijos pralaimėjimu ir – jų supratimu – jos pažeminimu. Taip, galbūt šalyje įvyks liustracija ir aukščiausiojo putinistinio režimo aparato atstovai bus nuteisti, bet ar įmanoma liustruoti visus tuos, kurie palaikė šią agresyvią ir grobikišką politiką? Tokiu atveju išvis nebeliktų, kam dirbti.
Priverstinai gydyti visus šiuos žmones, vykdant aiškinamąjį darbą, kaip Vokietijoje po hitlerinio režimo žlugimo, taip pat nepavyks. Ten pavyko todėl, kad šalis buvo okupuota ir padalyta į okupacines zonas su nugalėtojų karinėmis bazėmis. Vokiečius, galima sakyti, prievarta vedžiojo į kino teatrus, kur kalbėta tiesa apie karą, vežiojo po koncentracijos stovyklas ir masines kapavietes, kur rodyta, kas buvo daroma niekuo dėtoms režimo aukoms. Rusijoje nieko panašaus nebus.
Niekas Rusijos neokupuos. Niekas prievarta negydys gyventojų, kurie masiškai palaikė putinistinio režimo nusikaltimus. Tai reiškia, jog tiems politikams, kurie ateis į valdžią, teks skaitytis su imperialistiškai galvojančiais gyventojais, sudarančiais šalyje žymią dalį. Kas užtikrins, kad po dviejų hipotetinių Gario Kasparovo ar Julijos Navalnos kadencijų prezidento poste į jį nepateks hipotetinis Igoris Strelkovas?
Manipuliacijos visuomenės nuomone apie tai, kaip Rusija apgauta ir pažeminta, tokį scenarijų daro net labai tikėtiną. O tai reiškia, kad viskas kartosis iš naujo, tik valdžioje bus žmonės, kurie pasimokys iš putinistinio režimo klaidų ir bus daug geriau pasiruošę tiek ekonomiškai, tiek ir kariniu požiūriu.
Liaudis ir karinis elitas pakvies revanšui. Ir po 30 metų bus naujas karas. Tikėtina, kad šįsyk auka bus jau ne didžiulė ir gausi Ukraina, bet mažesnis Sakartvelas, Moldova ar Lietuva.
Galbūt kas pasakys, jog čia pateiktas itin pesimistinis scenarijus, ir viskas būsią visiškai kitaip. Bet parodykite, kada Rusijos istorijoje kas nors buvo kitaip? Kada ji nepuolė ir nežudė? Netgi demokratiškiausiais savo metais – 1991–1999 m. – ji kariavo hibridinį karą Padniestrėje, kariavo su Čečėnijos Respublika Ičkerija, bombardavo jos miestus su taikiais gyventojais.
Visa tai nebuvo gynyba nuo agresijos savo atžvilgiu. Ten vyko puolimas, nors ir su rusų gyventojų gynimo šūkiais, siekiant pavergti laisvus ir išdidžius čečėnus.
Idant nutrauktume šį ydingą imperializmo ratą vardu „Rusija“, ši šalis turi tiesiog nustoti egzistavusi kaip valstybė. Ji turi subyrėti į dešimtis nepriklausomų valstybių, kurios pačios pasirinks savo raidos kelius. Tai galioja ne tik to norinčioms dabartinėms tautinėms respublikoms, bet ir visiems to siekiantiems regionams.
Jau dabar galima užtikrintai pasakyti, jog hipotetinio Tolimųjų Rytų gyventojo niekas nejungia su hipotetiniu maskvėnu. Išskyrus rusų kalbą ir jėgos aparatą, kuris verčia juos paklusti šiam režimui. Sukūrę savas valstybes Tolimųjų Rytų ir Sibiro gyventojai ekonomiškai greit persiorientuos į Japoniją, Kiniją, Pietų Korėją ir patys, be tokio tolimo ir abejotino tarpininko kaip Maskva, prekiaus ir santykiaus su kaimynais. O kur dar Uralas, Kubanė, Ingermanliandija, Pamarys..?
Galbūt ne visos šios valstybės taps demokratinės, bet, jei šalis nėra agresyvi kaimynų atžvilgiu, o jos gyventojai patys palaiko autoritarinį režimą, tai – tik jų pasirinkimas. Toks raidos dėsnis ir Turkmėnistanas – to pavyzdys. Visgi dauguma tokių šalių bus demokratinės, ypač – jeigu joms padės Vakarai.
Belieka pridurti, jog šiandien Rusijos sudėtyje gyvena dešimtys visiškai skirtingų tautų, įvairių tiek savo kalbomis, tiek kultūra, tiek papročiais. Šios tautos kenčia genocidą, etnocidą, kalbų naikinimą, ką vykdo putinistinis režimas. Jos sąmoningai ir dirbtinai asimiliuojamos, rusinamos.
Visos šios tautos pagal JTO statutą turi apsisprendimo teisę, įskaitant teisę į savas valstybes. Tarp jų ir pačių rusų tauta turi teisę kurti savo išties rusišką valstybę, kurioje galėtų rūpintis savo pačios kultūra ir tapatybe, užuot naikinusi kitas tautas.
Po Sovietų Sąjungos griūties susikūrė 15 naujų, nepriklausomų valstybių. Dauguma iš jų gyvena visiškai normaliai, prekiauja su visu pasauliu, nieko nepuola ir laikosi bendražmogiškų vertybių. Pasaulis gavo ne tik naujas laisvas valstybes, bet ir naujų kalbų ir kultūrų, kurios praturtino planetą.
Gavusios laisvę ir nepriklausomybę šiandieninės Rusijos tautos taip pat atneš į pasaulio kultūrų lobyną savas kultūras ir kalbas. Bet jei tai neįvyks artimiausiu metu, visos šios tautos tiesiog išnyks dėl agresyvios asimiliacinės politikos.
Civilizuotas pasaulis turi suvokti visą Rusijos imperijos išsaugojimo grėsmę ir pragaištingumą. Dėl to būtina kartą ir visiems laikams išspręsti šią pasaulinę Blogio problemą.
Ruslanas nepaminėjo dar vienos imperijos – Turkijos, kuri yra užgrobusi graikų ir armėnų žemių bei pavargusi kurdus. Armėnus dar ir išnaikinusi. Rusija, be abejo, turi subyrėti ir tik tada pasaulis, gal būt, ramiau atsikvėps, jei jos vietos neužims vis stiprėjanti ir agresyvėjanti komunistinė Kinija…
Tokių mikroimperijų yra ir Europoje. Bet jos ir lieka mikroimperijos, lyginant su Rusija ir Kinija.