Lietuvos Respublikos Konstitucija nepakito nuo pat jo sukūrimo, 1992 metų spalio 25 dienos. Ją rengė ir aprobavo tokie žymūs teisininkai kaip Egidijus Motieka, Pranas Kūris, advokatė Zita Šličytė ir kiti.
Piliečių teisės, pareigos, žodžio laisvė, nuomonių įvairovė yra demokratijos pagrindas ir fundamentaliausios vertybės. Valstybė privalo rūpintis šalies gerove ir visada metinio biudžeto tvirtinamoje eilutėje rasti pinigų mokslo, kultūros, švietimo sklaidai.
Deja tai dabar, modernizmo laikais, tampa „terra incognita“. Privataus kapitalo sektorius nekliudomai didina savo viršpelnius, o eiliniai rinkėjai valdžiai reikalingi tik rinkimų dieną, patikrinti urnose biuletenius.
Nepotizmas, dvejopų standartų taikymas tapo valstybės vizitine kortele, garbės ir prestižo reikalu.
Charakteringiausia šito nesibaigiančio chaoso iliustracija yra visuomeninio Nacionalinio transliuotojo virsmas atskira, uždara, privačia bendrove su savo taisyklėmis ir komunikavimo metodika.
Lietuvos mokslininkai, profesoriai sukrapšto nepilną tūkstantį eurų už solidų mokslinį ugdomąjį darbą su studentais, disertacijų gynėjais. Odiozinė ponia Monika Garbačiauskaitė Budrienė plėšo paskutines sukneles, idant išliktų savo komforto zonoje.
8000 eurų per mėnesį alga yra išsityčiojimas iš biudžetinėse įstaigose dirbančių tarnautojų. Netgi Prezidento atlyginimas yra mažesnis už nežabotą LRT direktorės apetitą.
Ekonomistai, politikai seniau dar moderuodavo diskusijas apie biurokratijos mažinimą, pridėtinės vertės kūrimą, kokybės kriterijus, cituodami neva Briuselio direktyvas.
Dabar, kai peržvelgi LRT programų tinklelį ir turinį, nejučiomis vėl nusikeli į gūdžius sovietinius laikus, kuomet vyravo tos pačios propaganda persmelktos laidos, etatiniai pašnekovai ir kalbėjimas į nieką, beorę erdvę.
Ką edukuoja nuobodi, banali laida – LRT forumas? Ar be Rimvydo Valatkos, Mariaus Laurinavičiaus nėra kitų apžvalgininkų, ir kokiu potvarkiu žurnalistai Vilniaus Universitete ruošiami pataikauti tik valdantiesiems? Jokio nešališkumo, elementarios pagarbos pašnekovams. Rinkimų agitacijos metu yra tiesiog košmaras regėti kivirčus, oponentų pešiojimus tiesioginiame eteyje.
Kolkas šviesos tunelio gale nematyti. Protinga visuomenės dalis arba renkasi kūrybiškus alternatyvius kanalus Youtube platformoje, arba totaliai ignoruoja monotonijos srautus iš Karoliniškėse stovinčio TV bokšto.
Absoliučiai jokio intelektualinio nuostolio nepatirsi, mėnesiais neįsijungęs šio kanalo transliacijų. Kur reportažai, laidos apie užsienio mokslininkų patirtį? Pagaliau, kodėl nesurengus diskusijos kartu su mūsų mokslininkais, žinant kad universitetuose trūksta docentų ir atvyks specialistai iš Suomijos ar Japonijos?
Kur smulkaus verslo atstovų disputai su vartotojais, laidos apie visuomenines organizacijas? Ar Lietuva vėl turės nacionalinį dienraštį, bus spaudos apžvalga su išsamiais komentarais?
Pasyvi visuomenė, nenoras išreikalauti atsakomybės iš šiltuose krėsluose užsisėdėjusių merkantilistų yra tik platforma jiems nebaudžiamiems tiražuoti savo cinizmą ir vieną jiems parankią tiesą.
Kurioje Europos valstybėje TV vadovė įsibrauna į akademinės bendruomenės patalpas ir utriruoja nusipelnusių profesorių, parašiusių monografijas, paskaitų turinį ir formas?
Išeitis yra paprasta ir elementari. Aktyvi tauta, vieningi mokslo atstovai, kurie nebijotų kviesti žmones į taikius protestus, teikti profesionalias alternatyvas.
Mes tikrai nesame kokie Papua Naujosios Gvinėjos aborigenai, ir tikrai nusipelnėme turėti mums artimą ir garbingą Nacionalinį transliuotoją.
