Pretenzinga krikščionybė
„Aš esu vienas iš kelių, viena iš tiesų ir vienas iš gyvenimų. Kiekvienas gali nueiti pas Dievą taip, kaip tik nori, pagal savo pasirinkimą. Ir kiekvienas gali susikurti Dievą tokį, kokį tik nori. Jeigu nenori kurti, gali pats tapti dievu“ – kalbėjo Jėzus žmonėms. Ir žmonės džiaugėsi, girdėdami Jo žodžius, ir sekė Jį miniomis.“ (Evangelija pagal Postmodernizmą, 3 skyrius, 2–4 eilutės). Tokios „Evangelijos“ norėtų šio laikmečio pažangieji.
Ne vienas pyksta ant krikščionių dėl to, kad jie „manosi esą vieninteliai teisūs.“ „Kuo jūs išskirtiniai iš kitų? Kuo jūsų religija geresnė už kitas? Kodėl jūs tokie arogantiški? Ar tik jūs vieni radote tiesą? Ar tik jūsų Dievas tikras? Visos religijos yra lygios ir vienodai geros, kad padėtų žmogui“.
Pagal tą pačią „reliatyvios tiesos“ analogiją galime pasakyti, kad niekas negali žinoti „tiesos“, jog visos religijos vienodai geros, nes tiesa reliatyvi, vadinasi – kintanti, subjektyvi, nereali, neturinti realaus pagrindo. Tuo tarpu krikščionys tiki Triasmeniu Dievu, Kuris yra Kūrėjas ir Gelbėtojas. To negali paneigti, kaip ir įrodyti, jog visos religijos vienodos su neesminiais skirtumais.
Krikščionybė šiandien, kaip ir praėjusiais „paskutiniais laikais“, patiria didelius išbandymus. Ne vienas pasiduoda, gryną ir neatmiežtiną Dievo Žodį sukergdamas su šio laikmečio dvasiniais mokymais. Arba pasidarydamas sau tinkamą kokteilį iš pačių įvairiausių religijų ir mokymų. Kaip muzikoje ar mene nebėra apibrėžtumo, vyrauja chaotiški „miksai“, taip ir tikėjimo reikaluose tampame religiniais „didžėjais“.
Susikuriame sau tinkmą grojaraštį ir grojame, ir šokame, virpindami mūsų sielos jautriausias vietas. Juk svarbiausi – mes patys, kad tik gerai jaustumėmės, kad tik neliūdėtume, kad tik nedepresuotume, kad tik būtume laimingi, kad tik būtume „dvasingi“ sau ir prieš kitus.
Bet čia ateina pretenzingoji krikščionybė, atsistoja vidury baliaus, išjungia garso aparatūrą ir suploja rankomis. Nuščiuvusiems šokėjams ateina tiesos žodis: jūs visi nusidėjot prieš Dievą, savo Kūrėją, todėl esat verti mirties, bet Dievas iš savo begalinio gailestingumo paaukojo savo nekaltą Sūnų, kad Jis pasiimtų jūsų kaltes ir sumokėtų mirties kainą už jūsų nuodėmes. Kas patikės Jėzumi Kristumi, bus išgelbėtas. Nėra kito kelio ir kito vardo, kuriuo galėtumėt išsigelbėti.
Be abejo, prasideda visuotinis pasipiktinimas: kodėl išjungei mūsų muziką? Kas sau manaisi esanti? Kokia arogancija! Kodėl gadini mums vakarėlį? Eik iš čia su savo žydų pasakom! Ir dar daug kitų, šimtus kartų girdėtų pasiteisinimų, puolimų, kaltinimų, patyčių. Nieko naujo, nieko keisto, taip buvo visada ir taip bus iki pat pabaigos.
Netiki Sukūrimu? Nieko tokio. Aš, pavyzdžiui, gal irgi netikiu, kad Moną Lizą nutapė Leonardas da Vinčis. Aš gal manau, kad toks žmogus išvis net negyveno. Aš gal manau, kad tiesiog po kažkokio sprogimo iš kažkur atsirado kažkokia drobė ir chaotiška dažų pliurza ant jos. Per daug daug metų tie dažai ėmė kažkaip tarpusavyje bendrauti, lašas po lašo judėti, sąveikauti ir jungtis, spalva prie spalvos, molekulė prie molekulės, vyko cheminės reakcijos, kol pagaliau po daug daug metų kažkaip atsirado paveikslas.
Na gerai, tikiu, kad buvo da Vinčis, bet jis pats gi tokiu pat būdu, vykstant savaiminiams itin sudėtingiems procesams, per daug daug metų tapo toks, kokį mes jį žinom buvusį. Ir po to jis, galimai, nutapė tą paveikslą. Be absoliutaus Proto įsikišimo. Tikrai?
Postmodernizmas netiki absoliučiu Protu. Rašau iš didžiosios, nes tai tolygu Dievui.
„Gerai“, sako man, „įrodyk to savo Dievo egzistavimą!“
„Ne“, – atsakysiu, – „o tu ar gali paneigti Dievą? Ne žodžiais, ir ne sau pačiam – įrodyk Jo nebuvimą man“.
Aš negaliu netikinčiam žmogui pateikti papildomų filosofinių, istorinių, realių ir neginčijamų įrodymų apie Dievo egzistavimą be tų, kurie jau yra pateikti. Yra paliktas užrašytas Dievo žodis, yra pirmųjų mokinių realūs liudijimai, yra daugybė Šventosios Dvasios pasireiškimų per visą Anno Domini erą. Viskas, ką matome aplink, sukurta Dievo.
Pasižiūrėk į veidrodį – tai tavo Kūrėjo darbas. Ar jauti savo širdį? Jausmus? Ar galvoji? Tavo kūnas, vidus ir išorė, matomas neapsakomai sudėtingas organizmas, tavo vidinis žmogus, tavo siela, emocijos, mintys, tavo dvasia ir protas, tavo nematomas stulbinančiai sudėtingas vidus – tavo Kūrėjo darbas. Apsižvalgyk aplinkui – gamta, gyvūnai, augalai – kaip nesuvokiamai sudėtingi fabrikai ir gamyklos, kur vyksta sudėtingiausios cheminės reakcijos, būtybės, kurios mąsto ir jaučia, nuostabūs sutvėrimai ir vaizdai, kurie džiugina akį ir gaivina sielą – tai tavo Kūrėjo darbas.
„Tau priklauso dangūs ir žemė, pasaulis ir visa, kas jame; Tu sukūrei juos.“ (Ps 89, 11)
„Juk tai, kas gali būti žinoma apie Dievą, jiems aišku, nes Dievas jiems tai apreiškė. Jo neregimosios ypatybės – Jo amžinoji galybė ir dievystė – nuo pat pasaulio sukūrimo aiškiai suvokiamos iš Jo kūrinių, todėl jie nepateisinami. Pažinę Dievą, jie negarbino Jo kaip Dievo ir Jam nedėkojo, bet tuščiai mąstydami paklydo, ir neišmani jų širdis aptemo. Vadindami save išmintingais, tapo kvaili.“ (Rom 1, 19-22).
Jo dievystė aiškiai suvokiama. Ar vadinsi Dievą melagiu?
Ir aš neturiu daugiau įrodymų, nebent patį didžiausią – Jo meilę.
Meilės Evangelija
„Nes Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą.“ (Jn 3, 16).
Viktorijos laikais žmonės nesigėdijo meilės – rašė eiles, poemas, pjeses, romanus, grojo, šoko, dainavo ir vaidino apie meilę. Bet gėdijosi sekso.
Dabar mes nebesigėdijam sekso, kurio pilnos pakampės, žurnalai, TV, internetas, teatrai, knygos ir filmai, kurio kultas ir išaukštinimas tapo vienu labiausiai atpažįstamų šio laikmečio bruožų. Dabar mes gėdijamės meilės.
Tiksliau – nebėra tabu, nebesigėdijam nieko, tik gėdijamės šventumo, tyrumo, tikrumo, nuoširdumo, paprastumo, žmogiškumo, nes tai, anot ore tvyrančio, net spengiančio nūdienos suvokimo, yra mūsų silpnumo ženklas.
„Aš nesigėdiju Evangelijos, nes ji yra Dievo jėga išgelbėti kiekvienam, kuris tiki, pirma žydui, paskui graikui“ (Rom 1, 16) – rašo apaštalas Paulius. Jeigu jo laikais būtų buvę kompiuteriai ir internetas, jis būtų uždėjęs grotažymę ‚nebegėda‘.
Meilės žinia iš Dievo yra tokia didinga ir bedugnė, kad jos protu suvokti neįmanoma. Daugeliui netikinčių Biblija yra neįkandama knyga – per sudėtinga, per sekli, per nuobodi, nesuprantama. Nes netikinčiam protui ji užrakinta, netikinčiai širdžiai ji neatsiskleidžia. Kai kurie ją pritaiko, kaip motyvacinių citatų rinkinį, kai kurie priskiria prie „gražių ir prasmingų žodžių“ kolekcijos, tačiau esmės neapčiuopia.
Įtikėjus ir apgaubus Šventajai Dvasiai, Biblija atsiveria visu grožiu. Tu gali skaityti ir suprasti tai, ko anksčiau nesupratai, nors skaitei gal daugybę kartų! Apreiškimai liejasi, Rašto vietos susijungia, tu geri ir gaiviniesi kiekviena eilute, kiekvienu žodžiu. Bet neužilgo tu vėl nebesupranti, tik šįkart nebesupranti kitaip – tu matai ir supranti, kad nesupranti, kokio gylio yra Dievo meilė ir išmintis, kokia bedugnė Jo Žodyje. Kokia palaima šitaip suprasti, kad nesupranti.
Prisimenant seną teologinį ginčą, mes neturime stengtis „suprasti, kad tikėtume“; veikiau, kaip Šv. Anzelmas Kenterberietis, turime „tikėti, kad suprastume“. Kai Dievo Žodžio tiesa priimama tikėjimu, visos kitos žinios patenka į savo vietas, kaip dėlionės gabalėliai, kaip spynos spragtelėjimas, kai randame tinkamą raktą. Gilbertas Keitas Čestertonas (Gilbert Keith Chesterton) aptaria paradoksą, kad pasaulį suprasti galime tik priimdami tikėjimo tiesą, kuri nepaiso mūsų visiško supratimo: negalime žiūrėti į saulės spindesį, tačiau visa kita matome saulės šviesoje.
„Vienas sukurtas dalykas į kurį negalime žiūrėti, yra tas vienintelis dalykas, kurio šviesoje žiūrime į viską.“
Tokia yra Dievo meilės Evangelija. Jos nebereikia niekuo papildomai pastiprinti. Kai kambarys nutviekstas saulės šviesos, mūsų vargani prožektoriai su nusilpusiomis baterijomis niekuo nebepadės.
Meilė tai meilė, o kaip dėl kryžiaus žygių? Inkvizicijos? Popiežių ir Bažnyčios paklydimų?
O ar Jėzus juos organizavo? Ar Jėzus vedė į paklydimus? Ar Jėzus padarė ką nors iš to, kuo kaltinami krikščionys per visus du tūkstančius metų? Kategoriškas „ne“. Kiekvienas netikęs žodis ar veiksmas bus pasvertas Dievo akivaizdoje ir įvertintas. Ar tai kaip nors, nors kažkiek, per milimetrą ar per gramą, sumažina absoliutų Dievo autoritetą, Jo dieviškumą? Ne. Ar tai kaip nors paneigia Kristų, kaip Atpirkėją? Ne. Tai tik dar kartą patvirtina, koks sugedęs puolęs žmogus ir kaip labai jam reikia išgelbėjimo. Nėra tokios nuodėmės, kuri galėtų nubraukti ar sumenkinti Kristaus auką.
Kad tik suvoktume, jog Jėzus atėjo mūsų ne teisti, ne smerkti, ne kaltinti, bet gelbėti. Ir Jis tai padarė tik iš Dievo malonės, dėl Jo begalinės meilės, ne dėl mūsų gerų darbų, kad nesigirtume. Aš žinau, koks aš buvau ir koks esu šiandien. Koks silpnas ir bevalis, netikęs ir smerktinas. Ką bepasakytum apie mane blogo, aš mintyse dar dvigubai pridėčiau. Bet kai pakeliu akis į Jį, kai išlieju Jam savo širdį, aš vėl patiriu apvalymą ir sustiprinimą. Vėl galiu stotis ir eiti, gyventi.
Bet kokia ideologija bejėgė prieš Dievo meilę. Koks bebūtų neįprastas, keistas, sudėtingas, sunkus, painus, nesuprantamas laikas, Evangelija sustiprins, padrąsins ir praves. Nes „meilė visa ištveria“ (1 Kor 13, 7).
Tik laikykimės gyvojo Dievo.
Naudota literatūra:
- Rita Garškaitė. Postmodernizmas.
- Douglas Groothuis. Truth Decay.
- Brent Waters. From Human to Posthuman.
- Charles Upton. The System of Antichrist.
- St. Thomas Aquinas, Summa Theologica.
- Wikipedia.
Puiku!