Kaip postmodernizmas atsiliepia visuomenėje?
Visaip. Postmodernizmo tendencijos, pasaulėžiūra, kuriami naratyvai varžosi ir kovoja dėl mūsų protų ir širdžių. Visą Vakarų pasaulį apraizgęs postmodernizmo voratinklis turi savo įrankius – visų rūšių masines informavimo priemones, televiziją, internetą, savo šauklius – „influencerius“, savo dievaičius – muzikos, kino ar sporto žvaigždes. Kartu su technologijų pažanga, itin greito interneto plėtra neišvengiamai įsivyrauja globalizmas. Darbas, mokslas, kelionės – ką bepaimsi, viskas dabar globalu.
Nieko nebereiškia suskraidyti atostogų ar į komandiruotę į kitą planetos kraštą. Gali dirbti nuotoliniu būdu iš bet kurio pasaulio kampelio. O naujienų srautas pilasi nepaliaujamai iš milijonų šaltinių. Čia žodis „naujienos“ turėtų reikšti ir informaciją, ir dezinformaciją, ir propagandą, ir antipropagandą, ir demagogiją, ir tikras žinias, ir specialiai sukurptą melą.
Viskas taip susimaišę, kad mūsų protai gali perdegti nuo prieštaringų žinių gausos. O kaip atsirinkti, kas yra kas, jeigu nėra absoliučios tiesos? Jeigu sąžinė – nebe autoritetas? Jeigu dauguma renkasi tą ar aną, kaip aš eisiu prieš srovę? Iškyla pasirinkimų dilema. Bet prieš pasirenkant, reikia žinoti ir nuspręsti, kas yra tiesa, o kas melas – nuspręsti pagal savo susikurtą standartą, nes tiesos standartas atmetamas.
Politika globali. Ekonomika – globali. Pasaulio problemos – globalios. Aktualijos – globalios. Ir vis labiau įsigalėjantys postmodernizmo naratyvai – globalūs. Kas vyksta Amerikoje ar Vakarų Europoje – greitai jau atsiduria ir mūsų kieme.
Postmodernizmas itin baiminasi priespaudos ir tironijos. Tai skamba neblogai. Kas gi mėgtų priespaudą ir tironiją? Bėdos nebūtų, jeigu perspektyva nebūtų klojama retrospektyvos pagrindu, atotrankos principu ir kerštaujant. Baltieji engė juoduosius? Dabar baltieji klaupiasi, bučiuoja kojas ir atsiprašinėja juodųjų. Moterys buvo žeminamos ir nevertinamos taip, kaip vyrai? Dabar jos ima viršų, dabar jų išsilaisvinimo laikas. Seksualinės mažumos buvo persekiojamos? Dabar jų valanda ir dabar jie viešpatauja.
„Internacionalo“ eilutės tai nusako tiksliausiai: „Pasaulį seną išardysim iš pamatų pačių ir tuo naujai pasaulį atstatysim, kas buvo nieks, tas bus viskuo“.
Naujos ideologijos užkariauja valstybes, įtvirtinamos ir finansuojamos globaliai, saugomos cenzūros, prisidengiant „neapykantos kalba“. Kadangi teisingumo atskaitos taško nebėra, įtvirtinamas savas „teisingumas“, uzurpuojant informacijos perdavimo kanalus, dabar tarnausiančius naujosios ideologijos diegimui. Stumiamas absoliutus tolerancijos reikalavimas.
Skamba šiek tiek keistokai: „reikalauju tolerancijos“. Bet matome tai. Aš dabar galiu būti, kuo panorėjęs, kad ir šaldytuvu, o tu mane turi toleruoti. Tu paklausi – o kur sveikas protas? Koks sveikas protas? Nėra „sveiko“ proto ar „nesveiko“. Esu aš ir mano sukonstruota esybė, mano realybė, o tu turi priimti tai.
Kuriama iliuzija, kad demokratija kuo puikiausiai veikia, kad vyrauja nuomonių įvairovė, kad nėra jokios priespaudos, cenzūros ir „cancel“ kultūros, kad kovojama už žmogaus teises ir laisves. Visuomenėje susikuria savistovė atskira „visuomenė“ su savo socialine mikroflora, su visais socialiniais atributais ir visuomenės sluoksniais ir klasėmis: savi palaikantys ir savi nepalaikantys, savi pritariantys ir savi kritikai, savi besidžiaugiantys ir savi liūdintys, savi laimingi ir savi nelaimingi.
Visuomenės imitacija, autonomiškai veikianti visos visuomenės viduje, kaip atskiras pasaulis, izoliuotas burbulas. Imituojamos tarpusavio kovos ir nesutarimai. Bet visa tai vyksta viename tame pačiame burbule ir visi priklauso tam pačiam elitui.
Tuo tarpu kita dalis visuomenės mato ir supranta šituos spektaklius. Jie gyvena už burbulo ribų. Jie – atstumtieji, kaip tie požemio gyventojai iš distopinių filmų, pasislėpę nuo viršuje gyvenančio laimingo elito, kuriančio tobulą sterilų pasaulį su maksimalia tolerancija, su visais postmodernizmo atributais.
Menas, muzika, mada, literatūra – viskas turi šokiruoti. Žavėtis ar mėgautis nebėra būtinybės, nes nebėra grožio standartų, nebėra blogo skonio. Lipnia juosta priklijuotas bananas tampa geidžiamiausiu meno kūriniu, skarmalai ir suplyšę batai – naujausiu mados šauksmu. Teisingumo dėlei paminėkim, kad šokiravimas gali būti sveikas proto, minčių, emocijų žadintuvas, kartais sugebantis pažadinti miegančius vidinius užkaborius naujiems minčių skrydžiams, idėjoms, apmąstymams. Bet jis (šokiruojantis menas) turėtų būti sukurtas ne narciziško egocentriko ir įkvėptas ne demoniškų jėgų.
Imitacijų, melo ir veidmainystės laikmetis. „Influencerė“ viename įraše užsimezgusį vaisių įsčiose vadinanti „bejausmiu ląstelių rinkiniu“, kurį panorėjus, šiaip sau, galima „išvalyti“, kitame įraše lieja ašaras dėl benamio kačiuko. Labai saugom planetą, globaliai rūpinamės klimatu: smulkiu mastu – atsisakom plastmasinių šiaudelių, tada kiekvieną popierinį pakuojam į celofaną; stambiu mastu – važinėjam elektromobiliu, kurio pagaminimo ir utilizavimo sąnaudos didesnės už jo teikiamą naudą finansiškai ir gamtiškai, skaičiuojant reikalingų pagaminimui iškasenų kiekius.
Įsigali simuliacija. Simuliuoti – reiškia apsimesti, kad turi tai, ko iš tiesų neturi. Simuliuojamas darbas, rūpestis, užuojauta, pagalba, santykiai, vertybės. Simuliuojama politikoje ir ekonomikoje, mene, architektūroje, net sporte.
Galiausiai, mes galime pasijausti, tarsi būtume „įmerkti“ į milžinišką eksperimentinę kolbą, kur su mumis eksperimentuoja, žaidžia, erzina, šokiruoja, bando, testuoja ir žiūri, kas išeis. Kartais galime pasijusti, kad ne savo noru dalyvaujame siurrealistiniame eksperimente, kur laužo mūsų protą, sąžinę, įsitikinimus, tikėjimą, papročius, tradicijas. Žmonės su didesniu gyvenimo stažu tai jaučia labiau, ir tie, kurie iki šiol kliovėsi savo tikėjimu, tradicijomis, „senoviniu“ supratimu apie pasaulį, žmones, tautą ar valstybę.
Tas eksperimentas apima visas gyvenimo sferas, nepalikdamas išorinės vietos priebėgai, ir vis įžūliau besiskverbdamas į vidų. Tikėjimas, religija, dvasiniai mokymai, saviugda – tai keletas durų į vidines slėptuves, kur dar bandoma pasislėpti nuo visa apimančios laikmečio dvasios, vis labiau, giliau ir plačiau okupuojančios filosofiją, psichologiją, ekonomiką, politiką, meną, visuomeninį ir asmeninį gyvenimą.
Pasaulis verčiasi žemyn galva. Giliausią išmintį, pačią išminties esenciją, jos pradžią ir absoliutų protą vadina pamišimu ir beprotyste, o kvailystes, nesąmones, absurdus – protingumu, pažanga ir progresu. Viskas dėl nepasotinamų įgeidžių.
„… ateis laikas, kai žmonės nebepakęs sveiko mokslo, bet, pasidavę savo įgeidžiams, pasikvies sau mokytojus, kad tie dūzgentų ausyse; jie nukreips ausis nuo tiesos ir atvers pasakoms.“ (2 Tim 4, 3-4).
Tiesos Evangelija
Postmodernizmas teigia, kad absoliučios tiesos nėra, kad visos tiesos yra lygios ir teisingos, kad tiesa yra reliatyvi, kintama: visa „tiesa“ yra tik socialinė kalbos konstrukcija ir nieko daugiau. Ji negali mūsų nukreipti į jokią objektyvią tikrovę, esančią už diskurso sistemos ribų.
Bet jei tai tik socialinė konstrukcija, tada pats teiginys negali tiksliai atvaizduoti tikrovės, kurią jis tariamai apibūdina. Todėl tai klaidinga. Kitaip tariant, teiginys nustato tiesos sąlygas arba tikrovės reikalavimus, kurių jis pats negali įvykdyti. Jis nusižudo intelektualiai. Alvino Plantingos (Alvin Carl Plantinga) žodžiais tariant, „teiginys yra nenuoseklus, kai jis nurodo save arba implikuoja save ir galiausiai paneigia pats save, nes negali paaiškinti savęs.“Dar kartą: „Tiesa yra reliatyvi, nėra objektyvios tiesos“.
Tu sakai – tiesa yra reliatyvi, o po to sakai – nėra objektyvios tiesos, bet ką tik pasakei, kad tiesa yra reliatyvi, taigi ir tavo pasakymas „nėra objektyvios tiesos“ yra reliatyvus, tik tavo vaizduotė, tavo nuomonė ir tavo konstruktas. Vadinasi, tai iš esmės neteisinga. Supaprastinus ir anuliavus du „nėra“, lieka „yra objektyvi tiesa“.
Kur ji ir kokia?
„Jėzus jam sako: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane.““ (Jn 14, 6).
Tai – absoliučiai šokiruojanti, įkvepianti ir viena nuostabiausių Rašto vietų visoje Biblijoje. Čia lietuviškas žodis „tiesa“ išverstas iš graikų kalbos žodžio „aletheia“, kurio išplėstinis vertimas būtų: iš tikrųjų; tai, kas teisinga bet kuriuo nagrinėjamu klausimu; moralinė ir religinė tiesa; tai, kas teisinga su Dievu ir žmogaus pareigomis susijusiais dalykais; tikros Dievo sąvokos, kurios yra prieinamos žmogaus protui.
Tai – tiesa, kurios mokoma krikščionių religijoje, apie Dievą ir Jo tikslų vykdymą per Kristų, apie žmogaus pareigas, tiesa, priešinga tiek pagonių prietarams ir žydų išradimams, tiek klaidingoms nuomonėms ir klaidingų mokytojų, net ir krikščionių, įsakymams; tiesa, kaip asmeninis tobulumas, proto atvirumas, sąžiningumas ir nuoširdumas, kuriame nėra apsimetinėjimo, simuliacijos, melo, apgaulės.
Šis žodis kilęs iš graikiško žodžio „alethes“, reiškiančio „tikras, teisingas, mylintis tiesą, kalbantis tiesą“. „Tuomet Jėzus, mokydamas šventykloje, šaukė: „Jūs pažįstate mane ir žinote, iš kur Aš. Ne pats nuo savęs Aš atėjau, bet teisingas yra Tas, kuris mane siuntė, o jūs Jo nepažįstate.““ (Jn 7, 28).
Šitoje eilutėje žodis „teisingas“ yra „alethinos“, kuris reiškia:
– tikra, teisinga, nuoširdu;
– priešinga tam, kas netobula, ydinga, trapu, neaišku;
– priešinga tam, kas fiktyvu, padirbta, įsivaizduojama, imituojama, apsimestina;
– tikrovė, kuri priešinga reginiui, regimybei, įsivaizdavimui, tariamui pavidalui;
– tai, kas turi ne tik vardą, bet ir tikrąją prigimtį, atitinkančią vardą.
Nors kai kurie mokslininkai mato skirtumą tarp hebrajų ir graikų kalbų tiesos sampratų, graikiškojo Naujojo Testamento tiesos supratimas atitinka hebrajiškąjį Raštą. Naujojo Testamento žodis aletheia ir jo vediniai išlaiko hebrajų „atitikties faktui“ idėją, išreikštą „emeth“ Senajame Testamente.
„Tavo teisumas amžinas, Tavo įstatymas – tiesa.“ (Ps 119, 142).
Čia „tiesa“ hebrajiškai „emeth“, reiškia:
– teisingai, tikrai;
– tvirtumas, ištikimybė, tiesa;
– tikrumas, patikimumas;
– stabilumas, pastovumas;
– tikroji doktrina;
– dieviški nurodymai;
– etinių ar religinių žinių visuma.
Visas Šventas Raštas įkvėptas ir užrašytas tiesoje – ne išgalvotoje, ne sukurtoje, ne sukonstruotoje, bet amžinoje, nekintamoje, nesikeičiančioje, patikimoje, objektyvioje Dievo tiesoje. Visas Dievo žodis yra tiesa, o įsikūnijęs Jėzus pats atėjo į šią žemę kaip Tiesa. Jį „gaudė ant žodžių“, Jį sekiojo ne tik mokiniai ir minios, bet ir fariziejai, Rašto aiškintojai, atidžiai klausydamiesi, stebėdami Jį, ar negalės kažkur prikibti ir apkaltinti melu. Jie bandė, jie ieškojo įrodymų, bet nerado nė vieno. Ir negalėjo rasti, nes Jėzus buvo tobulas. Jis buvo, yra ir bus amžinas ir patikimas tiesos garantas.
Kadangi Dievas niekada negali klysti, jo proto tiesa yra nekeičiama, o tai reiškia, kad yra nekintama tiesa.
Tomas Akvinietis: „Taigi, jei joks intelektas nebūtų amžinas, jokia tiesa nebūtų amžina. Bet kadangi tik dieviškasis intelektas yra amžinas, tiesa turi amžinybę“.
Jeigu neigiama absoliuti tiesa, tai reiškia, kad nėra ir melo. Bet jeigu objektyvi absoliuti tiesa egzistuoja, tai išlenda ir akivaizdus melas. Jei nėra šviesos, tai ir tamsos negali vadinti tamsa, tik kažkokia neaiškia būsena. Bet jei užsidegė šviesa, paaiškėja, kokia tamsybė buvo prieš tai.
„Jėzus vėl prabilo: „Aš – pasaulio šviesa. Kas seka manimi, nebevaikščios tamsoje, bet turės gyvenimo šviesą““. (Jn 8, 12).
Jei nėra absoliutaus grožio, tai bet ką gali vadinti gražiu ir nebus nieko bjauraus. Nes nėra grožio etalono. Bet Biblijoje skaitome apie gražius Dievo kūrinius, gražius žmones, gražią muziką, gražius pastatus, šventyklą, gražius drabužius. Kūrėjas įdėjo į žmogaus vidų suvokimą apie grožį, gebėjimą atskirti, kas yra gražu, o kas bjauru. Nekalbu apie skonio pajautimą, jo skirtumus, kalbu apie grožio ir bjaurumo priešpriešą ir gebėjimą tai pamatyti, įvertinti, suprasti ir neapsimesti, nevadinti gražiu to, kas akiai nemalonu.
Jei nėra absoliutaus teisingumo, tai kiekvienas gali pats nuspręsti, kas teisinga, o kas ne. Jeigu nėra absoliutaus autoriteto, tai niekas negali pasakyti, kur tiesa, o kur melas. Jei nėra absoliutaus, objektyvaus teisingo teisėjo, tai niekas negali skirti bausmių ir nuteisti. Nes kiekvienas laikysis savo tiesos, ir nebus viena tiesa didesnė už kieno nors kito tiesą. Nes visi bus teisėjai ir nebus nė vieno viršesnio, kuris galėtų nuteisti kitus.
Bet negali paneigti žmogaus prigimties. Kiekvienas, atėjęs į šią Žemę, atsineša ir įgimtą objektyvų gėrio-blogio suvokimą, aiškų žinojimą, kas yra teisinga, o kas ne.
„Kai jokio įstatymo neturintys pagonys iš prigimties vykdo įstatymo reikalavimus, tada jie – neturintys įstatymo – patys sau yra įstatymas. Jie parodo, kad įstatymo reikalavimai įrašyti jų širdyse, ir tai liudija jų sąžinė bei mintys, kurios tai kaltina, tai teisina viena kitą.“ (Rom 2, 14-15).
Postmodernizmas neigia absoliučios moralės egzistavimą, kad pateisintų savo gyvenimo filosofiją, būdą ir darbus, bet Kūrėjas į kiekvieno žmogaus širdį įrašė moralės kodeksą, absoliučios moralės tiesas. Ar galite pasakyti, kad niekada neturėjote sąžinės priekaištų? Dievas nereikalautų iš žmogaus kažko, ko negalima būtų įvykdyti be Jo suteiktų įrankių, o jei tikrai kažko neįmanoma įvykdyti, tuomet pats Dievas turi planą, kaip tai padaryti, ir Jis tai padarė. Jo planas kodiniu pavadinimu: „Golgota“.
Jei girdi sąžinės balsą – girdi Dievo balsą. Vargas, jeigu ji nebekalba. Apaštalai kalba apie suteptą, suterštą, sudegintą sąžinę, kaip ir apie gerą, gryną, tyrą. Sąžinės balsas šiandien – Dievo kalbėjimas kiekvienam, tikinčiam ir netikinčiam.
Paulius sako: „Kur nėra įstatymo, ten nėra ir nusižengimo“ (Rom 4, 15). Taip norėtų šio laiko dvasia – kad nebūtų jokio įstatymo, kad pats galėtum susikurti kokį tik nori įstatymą, geriausiai – jokio. Tada nebūtų ir nusižengimo. Bet – kam deja, o kam ačiūdie – įstatymai įrašyti mūsų širdyse, todėl neturime jokio pasitesinimo. Esame kalti, nes neįmanoma, kad jiems nenusižengtume. Tačiau tai tik viena Evangelijos pusė.
(Bus daugiau).
