Stasys Eidiejus, publicistas, Elijas.lt redaktorius. Šiandien gyvename postmodernizmo epochoje, su kuo kai kurie filosofai nesutiktų, bet visgi tai – plačiai priimtas terminas, įvardijantis mūsų laikmetį.

Ar krikščioniškoji žinia dar svarbi postmoderniame amžiuje?

„Daugelis jų sakė: „Jis velnio apsėstas ir šėlsta. Kam jo klausote?““ (Jn 10, 20).

Taip apie Jėzų atsiliepė to meto žmonės, kuomet Jis kalbėjo apie savo ypatingą santykį su dangiškuoju Tėvu. Šioje Rašto eilutėje lietuviškas žodis „šėlsta“ dar gali reikšti: „išprotėjęs, nesveiko proto, beprotis, pamišęs“. Tas pats žodis sutinkamas ir Festo sakinyje apaštalui Pauliui, kuomet jis gindamasis skelbė Evangeliją: „Pauliau, tu iš galvos kraustaisi! Iš didelio rašto išėjai iš krašto“ (Apd 26, 24). „Iš galvos kraustaisi“ – irgi: „beprotis, pamišėlis“.

Kokia ta Evangelija, ar ji svarbi šiandien, ar veiksminga, ar būtina? Jos Autorius ir Jo sekėjai vadinti bepročiais ir pamišėliais ne tik I amžiuje, bet ir visus du tūkstančius metų iki šiandien. Kur esame šiandien? Ir ką kiekvienam reiškia Geroji Naujiena?

Postmodernizmo epocha

Šiandien gyvename postmodernizmo epochoje, su kuo kai kurie filosofai nesutiktų, bet visgi tai – plačiai priimtas terminas, įvardijantis mūsų laikmetį.

Kad būtų šiek tiek aiškiau, kas šiandien vyksta pasaulyje ir kodėl tai vyksta, kodėl, anot vienų, pilna nelogiškumų, nesąmonių, kvailysčių ir absurdų, anot kitų – viskas čia puiku ir nuostabu, anot pirmųjų – pasaulis baigia išprotėti, anot antrųjų – tai pažanga ir progresas, mes turime nors šiek tiek susipažinti su postmodernizmo bruožais, savybėmis, požymiais.

Anot Visuotinės Lietuvių Enciklopedijos, postmodernizmas – tai kultūros periodas, meno, literatūros, filosofijos, estetikos ir kitų mokslo sričių sąjūdis, pakeitęs modernizmą. Postmodernizmo terminas kilo iš sąvokos postmodernas, kurį pirmasis pavartojo Rudolfas Panvicas (Rudolf Pannwitz) knygoje „Europinės kultūros krizė“ (Die Krisis der europaeischen Kultur, 1917).

Postmodernistinei pasaulėjautai būdingas nusivylimas Apšvietos idealais, netikėjimas pažanga, racionaliu protu, neišsenkančiomis žmogaus galimybėmis. Postmodernizmas atspindi Vakarų civilizacijos galių ir kūrybinių potencijų silpnėjimą, naujos pliuralistinės metacivilizacinės kultūros tendencijų įsigalėjimą.

Postmodernistinės pasaulėžiūros įkvėpimo šaltinių ieškota kitų civilizacijų kultūros vertybėse ir simboliuose. Postmodernizmas – pavargusios, eschatologinių nuotaikų kamuojamos eklektiškos kultūros reiškinys, kuriam būdingas dogmatiškumo neigimas, atvirumas įvairioms neklasikinėms, marginalioms apraiškoms, idėjoms.

Amerikos literatūrologas Ihabas Hasanas (Ihab Hassan) siūlo tokią postmodernizmo požymių klasifikaciją:

1. Neapibrėžtumas. Jis reiškiasi visur: ir fizinėje visatos teorijoje, ir literatūrologijoje, ir žmonių gyvenimo stiliuje, mūsų tiksluose, mintyse ir veiksmuose.

2. Fragmentiškumas. Viskas pasaulyje yra daloma ir skaidoma. Todėl mene madingas koliažas, muzikos kūrinių „miksas“, eilėraščiai be pradžios ir pabaigos. Postmodernizmas yra nukreiptas prieš vienovę, totalumą, vidinį ryšį.

3. Dekanonizacija. Plačiausia prasme – tai autoritetų, normų, kanonų, tradicijų neigimas. Viešpatauja kitimas ir ironija. Meno žanrai netenka savo apibrėžties.

4. Paviršutiniškumas, nuasmeninimas. Meno kūriniuose vyrauja neapibrėžti fragmentai, regimybės, netvarūs reiškiniai. „Aš“ ištirpsta stiliuje, kuris jau net ne stilius, nes nepakenčia stabilumo ir dievina kaitą.

5. Neprezentatyvumas. Postmodernizmo meno kūriniuose niekas nieko nepristato, neišreiškia, nes kanonai, stilius, tradicijos, autoritetai yra neigiami.

6. Ironija. Ji naudojama kaip ivairovės, netikėtumo, žaismės išraiška.

7. Hibridizacija. Hibridas – tai mišrūnas, atsirandąs pažeidus žanro ribas. Tada suklesti ivairūs eksperimentai, sumaišantys elitinę ir masinę kultūras.

8. Karnavalo stiliaus įsigalėjimas. Jis sujungia ironiją, neapibrėžtumą, fragmentiškumą.

9. Dalyvavimas. Karnavalą galima pajusti tik dalyvaujant jame. Postmodernizmas viską palieka atvira. Literatūroje vyrauja nebaigto siužeto kūriniai, kad skaitytojas galėtų pats pabaigti kūrinį, mene – performansai, spektakliuose žiūrovai tampa aktoriais.

10. Konstruktyvizmas. Tai reiškia, kad pasaulio modeliai, gyvenimo stilius, politinė veikla yra konstruojami.

11. Imanentiškumas (imanentinis – vidinis, ne išorinių veiksnių sukeltas). Jis išryškėja dėl proto gebėjimo išreikšti save simboliais. Pasaulis pilnas simbolių, mes su tikrove (realybe) nebesusitinkame.

Paradoksalu, bet šie apibrėžimai neturėtų tikti postmodernizmo apibūdinimui, nes jis neapibrėžiamas. Jo negalima susprausti į schemą, nes jis laužo schemas. Jam negalima nustatyti taisyklių, nes jis nepripažįsta taisyklių. Jo negalima stabiliai įvardyti, nes jis nestabilus ir neįvardijamas. Jis – kintantis neapibrėžtumas, kurio nepagausi laike, nepadėsi ant žemės, nes laikas yra tik ši akimirka, o žemė laikina, be pamato.

Nėra autoriteto, nėra vienos krypties, nebuvo vakar ir nebus rytoj, viskas kabo ore, viskas kuriama šią sekundę, konstruojama šią minutę. Kitą sekundę ir kitą minutę bus kita konstrukcija. Niekas nieko nereiškia, viskas reiškia viską, kaip aš sukonstruosiu. Viskas laikina, kaip laikinas esu aš, nes nėra amžinybės.

Nėra jokios realybės – aš pats ją kuriu tokią, kokią noriu. Tikrovė anuliuota, vietoj jos – iliuzinis pasaulis. Po manim, virš manęs, šalia manęs – tik tuščia erdvė mano kūrybai ir scena mano ego plėtoti. Nėra grožio etalono – aš pats nusprendžiu, kas yra gražu. Nėra absoliutaus gėrio suvokimo – aš pats nusprendžiu, kas yra gerai.

Nėra objektyvaus teisingumo – aš nusprendžiu, kas yra teisinga. Nėra absoliučios tiesos – visos tiesos yra kuriamos ir sąlyginės. Nėra moralės – aš pats kuriu moralę. Nėra etikos – aš pats ją sukonstruoju. Nėra jokių absoliučių vertybių – aš pats jas sukuriu. Nėra Dievo absoliuto – aš pats sau dievas.

Tai – postmodernizmas.

Atimti atskaitos tašką, išspirti atramą, išmušti žemę iš po kojų, pakabinti ore ir įsukti į nesibaigiantį siurrealų sūkurį, iliuzijų verpetą, virtualią realybę, saldų sapną, suteikti iliuzinę karalystę, padaryti karaliumi, galinčiu nuspręsti absoliučiai viską. Padaryti dievu.

Šitas dievas – be prasmės, be tikslo, be turinio, be pašaukimo ir be meilės. Ironiškas, arogantiškas, įžūlus, ciniškas, skeptiškas, besityčiojantis nihilistas.

(Bus daugiau)

1 komentaras

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *