Lygybės sąvoka šiandien – viena svarbiausių politinio meinstrymo kategorijų. Lygių teisių šūkis mus grąžina į jakobinų laikus, o lygių galimybių akcentas – į daugelio atmintyje įsirėžusią komunistų epochą. Teiginys, jog visi žmonės – lygūs, tapo sekuliaria šio pasaulio dogma, kuria abejoti, net ir labai nuosaikiai, tampa erezija, būdinga tik niekšams arba kvailiams.
Šią dogmą gana taikliai sukritikavo Kanados mąstytojas komunitaras Čarlzas Teiloras (Charles Taylor). Jis klausė, ko vertas liktų Kanados ordinas, jeigu jis būtų suteiktas kiekvienam šalies piliečiui. Tą pačią akimirką jis prarastų bet kokią vertę ir prasmę. Ten, kur vertė ir prasmė, visada gyvuoja hierarchija.
Vieni žmonės – protingesni, kiti – kvailesni. Vieni darbštesni, kiti – tingesni. Vieni doresni, kiti – ydingesni. Gali būti, kad pirmieji lygybės idealo skelbėjai rėmėsi kilnia, nors ir naivia, nuostata, jog sulyginus žmones visi taps protingi, darbštūs ir dori, bet visais žinomais atvejais išėjo priešingai.
Vienas pavyzdys – dar gerai atsimenama Sovietų Sąjunga. Joje darbas apmokėtas už valandas, visiškai ignoruojant darbo indėlį ir rezultatą. Tiesa, rezultatas būdavo atlyginamas premijomis, bet ką kukliam vartotojui reiškė garbinga premija, kai jį visiškai tenkindavo išsaugoma darbo vieta ir alga? Taip chaltūra tapo etalonu, dingstant prasmei dirbti geriau. Ne tinginiai orientuodavosi į darbštesnius, bet atvirkščiai.
Antras pavyzdys labai primena pirmąjį, tik tai – jau mūsų šiandiena. Integruota švietimo sistema reikalauja sutrikusio proto vaikus mokyti bendrose mokyklose ir klasėse su sveikaisiais. Atrodo gražu ir humaniška, bet praktikoje iš sveikųjų atimama motyvacija ir etalonas pažeminamas iki grindų. Kodėl sveikasis turi stengtis labiau nei integruotasis, jei abiems rašomas toks pat pažymys?
Trečias pavyzdys kol kas – užsienietiškas, bet vis daugiau politikų, ypač – iš kairės, jį siekia pritaikyti mūsų valstybei ir visuomenei. Tai – kvotų sistema. Aukštojoje mokykloje ar darbovietėje numatomos kvotos pagal lytį, rasę ar taip vadinamą lytinę orientaciją. Baltasis heteroseksualus vyras gali būti protingesnis, darbštesnis, gabesnis, bet jis liks už borto, jei su juo varžysis moteris, tamsiaodis ar homoseksualas su daug menkesnėmis intelektualinėmis ar moralinėmis savybėmis.
Sovietų Sąjunga žlugo ne dėl išorės įtakų. Ją sužlugdė lygiavinė ideologija, nuleidusi etaloną iki sunkiai suvokiamų žemumų ir pakirtusi valstybę tiek kultūriškai, tiek – ir pirmiausiai – ekonomiškai. Vakarų vaidmuo čia buvo net priešingas nei skelbia dabartiniai sovietų apologetai. Būtent Vakarų prekyba su sovietais padėjo pratęsti šios ydingos sistemos agoniją. Dabar taip tęsiama šiandieninės Rusijos agonija.
Deja, patys Vakarai užsikrėtė lygiavinio komunizmo bacila, kad ir pavadinta liberalizmo ar net liberalios demokratijos vardu. Įvardyta bacila gimė iš sporos, subrandintos liberalų. Pirmiausiai – Tomo Džefersono (Thomas Jefferson) ir Emanuelio Sijeso (Emmanuel Sieyès), įtvirtinusių lygybę kaip prigimtinę duotybę. Jų laikais tai reiškė lygias teises peržengiant luomų skirtumus, bet vienąsyk įvardijus žmones lygiais atsivėrė erdvės tolesnėms lygybės interpretacijoms. Tai atvedė prie reiškinio, kurį žinome kaip komunizmą.
Lygiavos ideologija veda Vakarus ten, kur baigė Sovietų Sąjunga – į stagnaciją ir degradaciją. Užuot galvoję, kaip veržtis į priekį ir kilti aukštyn, vakariečiai desperatiškai ieško, kokias dar grupes įtraukti į visuotinę lygybės erdvę. Etalono kartelė smunka vis žemyn, žmonės aptingsta mąstyti, o tobulėjimo idėja praranda prasmę, nes iškilti lygybės sąlygomis nėra kur. Paskutiniu žingsniu į lygiavą peržengiama riba tarp piliečio ir užsieniečio, atsiejant žmogų nuo vietos, visus paskandinant pasaulio mišrainėje.
Užtai Vakarų tautų erdves užtikrintai periminėja šių laikų barbarai. Galbūt žemesni intelektualiai, bet stipresni moraliai, kultūriškai ir socialiai. Nes ir intelektualinė sritis, kurioje vakariečiai – kol kas – dar galėtų būti pranašesni, skurdinama tos pačios lygiavos vardan.
Negalima lyginti dalykų, kurie glūdi skirtingose plotmėse. Hedonistinius ir deviantinius lytinius junginius prilyginus šeimai pastaroji demotyvuojama. Svetimo gero ieškančių klajūnų prilyginimas krašto senbuviams, karta iš kartos gynusiems ir kūrusiems savo valstybę, išplauna šalies tapatumą.
Džordžas Orvelas (George Orwell) tiksliai pastebėjo, jog ten, kur įsitvirtina lygybės koncepcija, anksčiau ar vėliau atsiranda lygesni už lygius. Nes hierarchija yra natūralus visuomenės principas. Neįmanoma visų sulyginti, galima tik hierarchiją apversti aukštyn kojomis. Sovietai iškėlė proletariatą aukščiau inteligentijos ir aristokratijos, dabartiniai leftistai iškelia spalvotuosius – lytine ir tautine prasme – aukščiau normalių vietinių piliečių.
Tuo įsitikinti lengva. Pažvelkime, kaip dabar mūsuose teisiami žmonės, kritikuojantys lytinius deviantus. Ar teko girdėti nors apie vieną bylą, iškeltą asmeniui, žeminančiam prigimtinę šeimą? Tas pats galioja ir tautinėje plotmėje. Patyčios iš titulinės tautos ir jos istorinės atminties nėra baudžiamos. Baudžiama už ne itin palankias pozicijas tautinių mažumų atžvilgiu. Herberto Markuzės (Herbert Marcuse) „pozityviosios diskriminacijos“ konceptas įgyvendinamas sėkmingai. Tik ar būna pozityvi diskriminacija?
Senosios kartos liberalai teigė, jog vienintelė teisinga lygybė – tai lygybė prieš įstatymus. Dabartiniai liberalai siekia ištaisyti tikras ar menamas skriaudas vienoms grupėms, keldami jas aukščiau kitų.
Socialiai teisingesnis žmogus siūlytų dar vieną lygybės principą – lygias startines galimybes. Ši lygybė nėra prieštaraujanti vertei, ji tik išryškina skirtingas dorybes ir gabumus. Ypač aiškiai tai atsiskleidžia siekiant mokslo. Sudarius lygias startines galimybes visa kita priklausytų nuo gebėjimų ir darbo.
Ten, kur nėra moralinės ar intelektualinės hierarchijos, viešpatauja politinė. Aukščiausią visuomeninę padėtį gauna tie, kurie palaiko vyraujančią politinę srovę. Net jeigu už šios srovės atstovus balsuoja tik visuomenės mažuma, kaip yra Lietuvos atveju. Esminis klausimas – ar atsiras politinė jėga, kuri siūlys demokratiją politiniu požiūriu ir hierarchiją proto bei doros požiūriu. Jėga, gebanti į politinius reiškinius pažvelgti filosofiškai. Už buko populizmo ribų.
Visiškai pritariu, lygiava yra kelias į vidutinybių pelkę. Bet galima, pasakius A, pasakyti ir B. Lygių startinių galimybių neįmanoma pasiekti. Tais pačiai metais skirtingose šeimose gimę vaikai neturės vienodų galimybių, nes turtingesni tėvai suteiks savo atžalai geresnį išsilavinimą (net iki mokyklos), geresnį komfortą, geresnį maistą, geresnę kūno kultūrą, galų gale – geresnius genus. Kaip gerbiame privačią nuosavybę ir testamento vykdymą, perduodant sukauptas santaupas paveldėtojams, taip pat privalome gerbti nematerialias investicijas į savo vaikų ir anūkų ateitį, juk nesiūlysim visiems pasiturintiems savo vaikus atiduoti į bendrus internatus, kurie realizuotų vienodas startines pozicijas nuo mažumės. Lygiai kaip su kanadiečių ordinais galime paklausti, o ar visi nusipelnė vienodos balsavimo teisės, tos pačios, kuria taip vangiai lietuviai naudojasi. Galima būtų pagrįstai teigti, kad daugiau mokesčių valstybei sumokėjęs pilietis didesniu laipsniu turėtų įtakoti jos valdymą. O galbūt renkamu atstovu galėtų tapti tik tas, kas tiesiogiai sudalyvavo Tėvynės gynime (tokios idėjos dabar girdisi Ukrainoje). Kiek lygiavos norime palikti? Ar norime skatinti hierarchiją tautoje? Ar norime atkurti aristokratiją?
„Lygiavą” galima/reikia išskirstyti į dvi dalis: lygybė galimybėmis, ir lygybė rezultatais (angl. – equality of opportunity vs equality of outcome). Straipsnyje minimos lygios startinės galimybės ir lygybė prieš įstatymus būtent yra dalis lygybė galimybėmis. O štai pavyzdžiai apie Sovietų Sąjungą, dabartinius Vakarus ir beįsigalinčią kvotų sistemą – tai yra lygybės rezultatais pavyzdžiai. Visiškai pritariu autoriui, kad lygybė rezultatais žudo progresą, sveiką konkurenciją, silpnina valstybę.
Beje, proporcinio reprezentavimo / kvotų sistema – ypač žalinga valstybėms, į kurias dabar plūsta vadinamieji pabėgėliai ir prieglobsčio ieškotojai. Pvz., dabar Prancūzijoje virš 10 proc. piliečių sudaro imigrantai iš musulmoniškų ir Afrikos šalių. Tai reiškia, kad, laikantis neoliberalių principų ir kvotų sistemos, 10 proc. Prancūzijos parlamentarų, teisėjų, policininkų ir t.t. turi sudaryti musulmonai/afrikiečiai. Tam, kad jie būtų „teisingai reprezentuojami” ir „nediskriminuojami”. Šis naratyvas įsigali Vakarų politikoje ir žiniasklaidoje. Pilna straipsnių, kurių esmė yra maždaug tokia: „nors imigrantai sudaro x proc. piliečių, bet daug mažesnis jų procentas dirba, pvz. vadovaujantį darbą didžiausiose šalies įmonėse.” Supraskite, jie yra diskriminuojami. Arba kiti straipsniai: „Imigrantų vidutinis uždarbis yra mažesnis už šalies atlyginimų vidurkį”. Vėlgi, supraskite, jie yra diskriminuojami.
Žinoma, kad tėvai ir seneliai turi teisę suteikti savo vaikams geresnes galimybes. Bet kalbame apie valstybės lygmenį, pateiktu atveju – apie valstybines mokyklas. Prieigas prie mokslo būtina suteikti visiems.