Istorija kartais suartina tolimas geografines vietoves ir, regis, nesusijusias tautas, einančias to paties likimo keliu. Nepaisant tūkstančių kilometrų atstumo ir reikšmingų religijos, kalbos bei kultūros skirtumų, Lietuvos ir Čerkesijos istorijose įamžinti tie patys kančios ir pasipriešinimo pėdsakai. Tarp šaltų Baltijos vėjų ir stačių Kaukazo kalnų driekiasi nematoma istorinė gija – išausta iš šimtmečius trukusios kovos su Rusijos ekspansionizmu, tylių tremties kelių liudijimų ir didelės kainos, sumokėtos už laisvę.
Lietuviai ir čerkesai buvo engiami skirtingu metu, tačiau tos pačios imperinės jėgos; abi tautos buvo engiamos panašios politikos – priverstinio karo prievolės, masinių trėmimų, tapatybės slopinimo ir kultūrinio ištrynimo. Šis bendras istorinis likimas suteikia artėjančiai diskusijai apie čerkesų genocidą Lietuvos Seime 2025 m. gruodžio 17 d. prasmę, gerokai viršijančią diplomatinės darbotvarkės klausimą.
Tai tampa giliu moraliniu kvietimu abiejų tautų kolektyvinėje atmintyje: kvietimu teisingumui, solidarumui ir atsakomybei kartu nešti praeities naštą. Taigi, ši konferencija bus ne tik bendravimas su praeitimi, bet ir akimirka, kai laisvės idealai aidi visuose žemynuose, suvienydami širdis ir sąžines galingame istorinio solidarumo akte.
Artėjanti konferencija apie čerkesų genocidą Lietuvos Seime yra ne tik istorinės tragedijos prisiminimas. Tai taip pat moralinis kvietimas solidarumui tarp dviejų tautų, kurių likimai susipynė per bendras kančias. Lietuva, ištvėrusi žiaurią carinės imperijos politiką ir sunkią sovietmečio priespaudą, sumokėjo didžiulę kainą, tačiau sugebėjo susigrąžinti savo laisvę. Dėl šios priežasties ji šiandien yra atsparumo ir vilties siekimo simbolis. Ši patirtis daugeliu atžvilgių atspindi šimtmetį trukusią čerkesų tautos kovą. Čerkesai taip pat patyrė tą patį imperinį žiaurumą ir naikinimo politiką.
Terminologija, vartojama Lietuvos ir Čerkesijos okupacijos metu, atskleidžia, kaip Rusijos imperinė mąstysena sistemingai siekė ištrinti abi tautas. Oficialiuose Rusijos šaltiniuose Lietuva buvo vadinama „Šiaurės vakarų teritorijomis“, sąmoningai menkinant senovės tautos egzistavimą, kultūrą ir valstybingumą. Panaši taktika buvo taikoma ir Čerkesijai: regionas buvo pavadintas „Pietų Rusija“, tarsi šimtmečių senumo geografija ir žmonės niekada nebūtų egzistavę, o vietoj to jis buvo pristatomas kaip natūralus Rusijos tęsinys.
Šis manipuliavimas terminologija nebuvo paprastas pervadinimo veiksmas; tai buvo ideologinis įrankis, skirtas ištrinti ištisų tautų istoriją, tapatybę ir teisėtumą. Pervadintos žemės tapo propagandos pagrindu, normalizuojant okupaciją, naikinant nacionalinę atmintį ir formuojant tarptautinį suvokimą. Šimtmetį trukęs čerkesų pasipriešinimas nuo 1763 iki 1864 m. yra viena ryžtingiausių kovų ginant ne tik teritoriją, bet ir orumą, tapatybę bei laisvę. Katastrofiški 1864 m. įvykiai žymėjo civilizacijos sunaikinimą, smurtinį tautos iškeldinimą iš tėvynės ir šimtų tūkstančių žmonių mirtį tremties kelyje.
Rusijos pastangos sunaikinti Čerkesiją ir čerkesus neapsiribojo terminologija. Rusijos armija sistemingai naikino kiekvieną užimtą čerkesų gyvenvietę, degino kaimus, naikino derlių ir tyčia marino gyventojus badu. Buvo nužudyta daugybė žmonių, įskaitant moteris, vaikus ir pagyvenusius žmones. Išgyvenusieji neteko pačių pagrindinių išgyvenimo priemonių – nuo gyvulių iki pačių drabužių. Be viso šio žiaurumo, rusai tyčia platino marą Čerkesijoje, vykdydami vieną iš ankstyviausių žinomų biologinio karo veiksmų.
Šie įvykiai nebuvo šalutinis karo produktas, o sąmoningas suplanuotos ir negailestingos politikos, kuria buvo siekiama visiškai sunaikinti tautą, vykdymas.
Rusijos naikinimo politika nebuvo būdinga tik Čerkesijai; panašūs metodai buvo taikomi Baltijos šalyse, Lenkijoje ir Lietuvoje. Ar tai būtų Kaukazo kalnuose, ar Baltijos pakrantėse, Rusijos imperinės strategijos esmė išliko ta pati: ištrinti tapatybes, ištuštinti teritorijas, palaužti nacionalinį pasipriešinimą ir pažeminti populiaciją. Todėl čerkesų patirta tragedija nėra atskirta nuo lietuvių ir kitų Baltijos tautų patirties. Tai to paties imperinio plano dalis. Dėl šios priežasties įvykiai Čerkesijoje randa stiprų atgarsį Lietuvos istorinėje atmintyje, lygiai taip pat, kaip Lietuvos kančia giliai aidi čerkesų sąžinėje.
Ši konferencija įpareigoja mus ne tik atsigręžti atgal, bet ir pasimokyti iš praeities. Istorija ne kartą parodė, kaip sistemingai traiškomos tautos, paliktos Rusijos ekspansionizmo akivaizdoje. Kai 1795 m. Lietuva, Lenkija ir kitos Baltijos teritorijos buvo prijungtos prie Rusijos imperijos, lenkų vyrai buvo priverstinai pašaukti į kariuomenę ir išsiųsti į Kaukazą kovoti su čerkesais.
Iš Estijos atvežti naujakuriai buvo apgyvendinti čerkesų žemėse, o archyviniai duomenys rodo, kad kai kurie lietuviai sovietmečiu buvo deportuoti į Kaukazą. Panašiai čerkesų jaunimas, okupavus jų tėvynę, buvo priverstinai paimtas į Rusijos armiją ir dislokuotas daugelyje frontų – nuo Baltijos šalių iki Rusijos-Japonijos karo. Taigi engiamų tautų keliai susikirto, dažnai nenoromis, imperinių schemų šešėlyje.
Ši bendra praeitis suteikia aiškią pamoką dabarčiai: kai Rusijos imperializmo aukos nesugeba pripažinti ir palaikyti viena kitos, tos pačios represinės politikos kartojimas tampa neišvengiamas. Didysis Nepriklausomybės parlamentas (Čerkesų parlamentas), įkurtas 1861 m., gerai suprato šią realybę ir susisiekė su Lenkijos vyriausybe tremtyje bei kreipėsi į kunigaikštį Čartoriskį paramos.
Susirinkimas pažadėjo humaniškai elgtis su Rusijos armijoje tarnaujančiais, nelaisvėje esančiais lenkų kareiviais. Todėl iki paskutiniųjų karo metų šimtai lenkų kovotojų savanoriškai įstojo į čerkesų gretas – tai vienas iš ankstyviausių istorinių pavyzdžių, kai engiamos tautos susivienijo prieš bendrą engėją. Lenkų patriotas Teofilis Łapińskis, paskyręs savo gyvenimą čerkesų armijos modernizavimui ir pasipriešinimo Rusijos imperializmui organizavimui nuo Estijos iki Čerkesijos, lieka šios bendros kovos liudijimu.
Leiskite man aiškiai pasakyti: jei tautos – Rusijos imperializmo aukos – atpažins viena kitą ir stos kartu, Rusijos imperializmas nebebus sėkmingas. Jo melas neįtikins pasaulio, o su juo susidoroti bus daug lengviau.
Istorinė konferencija, kuri vyks Seime, yra ne tik istorinių tiesų perpasakojimo vieta.Tai – moralinė erdvė, kurioje vėl susitinka tautos iš tolimų geografinių vietovių, bet sujungtos panašių kančių. Lietuvos kelionė į laisvę ir Čerkesijos teisingumo siekis yra dvi šviesos, įžiebtos prieš tą pačią tamsą.
Semdamiesi stiprybės iš bendros praeities, šiandien galime kurti sąmoningesnį solidarumą prieš imperializmą ir žengti ryžtingus žingsnius, kad užtikrintume, jog nei Lietuva, nei Čerkesija daugiau niekada nepatirtų tokių tragedijų. Ši konferencija – tai ne tik atminimas. Tai istorinė galimybė teisingumui, solidarumui ir mūsų bendro žmogiškumo patvirtinimui.
Tvirtai tikimės, kad Čerkesų genocidas bus oficialiai pripažintas Lietuvos Seimo. 2019 m. Lietuvos pripažinimas Krymo totorių deportacijos genocidu yra galingas įkvėpimo šaltinis, siekiant teisingumo.
Puikiai suprantame, kad toks istorinis ir jautrus procesas nebus lengvas; abipusio supratimo kūrimas ir visuomenės sąmoningumo skatinimas reikalauja kantrybės. Suprasdami tai, kiekvieną žingsnį žengiame itin atsargiai, įsitikinę, kad Lietuvos žmonės ir politiniai atstovai neliks abejingi tragiškoms čerkesų tautos kančioms. Visiems, kurie palaiko mus ir stiprina mūsų balsą per šias pastangas, reiškiu giliausią padėką ir įvertinimą.
