Marius Kundrotas, istorikas ir politologas. Religija vis labiau virsta dekoracija. Iš vienos pusės – lyg ir muziejumi, iš kitos – socialine organizacija, iš trečios – psichoterapijos priemone. Bažnyčiai paliekamos senienų kolekcijos, geros savijautos ir labdaros funkcijos, atimant iš jos svarbiausią – moralinio autoriteto – vaidmenį. Šiuolaikiniai krikščionybės interpretuotojai mielai prisimena Jėzaus Kristaus prostitutei ištartus žodžius – „aš tavęs nepasmerksiu“, užmiršdami antrąją frazės dalį – „eik ir daugiau nebenusidėk“.
Marius Kundrotas
Marius Kundrotas, istorikas ir politologas.

Artėja atomazga žinomo Lietuvos politiko, sovietmečio rezistento, ilgamečio Seimo nario, o dabar – europarlamentaro Petro Gražulio byloje. Už Biblijos citatas ir iš jų plaukiančias išvadas apie lytinę egzotiką žmogui gresia 10 000 eurų bauda. Kokius procesus ir kokias tendencijas atskleidžia ši byla?

Pirmiausiai ji rodo pseudoliberalios politinės, teisinės ir kultūrinės sistemos veidmainiškumą. Nacionalinė televizija katalikiškų švenčių metu transliuoja Mišias. Tradicinės religinės bendrijos gauna valstybės paramą. O čia pat propaguojama nuodėmė, siekiant užčiaupti tuos, kurie tą nuodėmę įvardija tuo, kuo ji yra. Blogio įteisinimas – jau praeitas etapas. Dabar griebiamasi gėrio nutildymo, kad blogis jaustųsi saugus.

Yra ir gilesnių procesų. Religija vis labiau virsta dekoracija. Iš vienos pusės – lyg ir muziejumi, iš kitos – socialine organizacija, iš trečios – psichoterapijos priemone. Bažnyčiai paliekamos senienų kolekcijos, geros savijautos ir labdaros funkcijos, atimant iš jos svarbiausią – moralinio autoriteto – vaidmenį.

Šiuolaikiniai krikščionybės interpretuotojai mielai prisimena Jėzaus Kristaus prostitutei ištartus žodžius – „aš tavęs nepasmerksiu“, užmiršdami antrąją frazės dalį – „eik ir daugiau nebenusidėk“. Sakoma, kad Bažnyčia – ne šventųjų susirinkimas, bet ligoninė nusidėjėliams. Užmirštama pridurti: atgailaujantiems nusidėjėliams. Šiuolaikinėje kultūroje atgailą keičia pasididžiavimas, reiškiamas net paradais.

Ortodoksinė krikščioniškoji dora žeidžia. Kaip ir chirurgo skalpelis. Žeidžia, kad išgydytų. Šiandien viskas apversta aukštyn kojomis. Gydomi sveikieji. Kaip ir sovietų laikais. Antisovietizmas laikytas psichine liga. Belieka laukti, kada psichine liga bus paskelbtas požiūris, jog šeimą kuria tik vyras ir moteris.

Patinka kam ar ne, vienalyčiai lytiniai santykiai Biblijoje smerkiami kaip nuodėmė. Jei tai ką nors žeidžia, belieka uždrausti vagį vadinti vagimi, žmogžudį – žmogžudžiu, nes juk ir tai žeidžia. Kam tokios išvados atrodo pritemptos ar perdėtos, teprisimena, kiek žmonių jau nuteista už pasisakymus prieš abortus. Net už maldas prie abortų klinikų. O jei ką žeidžia nuodėmės reklama, tai juk žeisti ir siekiama.

Nėra tokio reiškinio kaip neutralumas moralės klausimais. Jei šiandien blogis vadinamas gėriu, tai rytoj gėris taps blogiu. Panašu, jog prie to jau artėjama. P. Gražulio byla bus rimtas precedentas. Jeigu jis bus išteisintas, reiškia – tikėjimo, sąžinės ir žodžio laisvė Lietuvoje dar egzistuoja. O jei bus nuteistas – kad ir vieno euro bauda – tai reikš, kad Biblija ir krikščioniškas moralės kodeksas jau kriminalizuoti.

Negalima iš Dievo Žodžio išimti vieno punkto, paliekant kitus. Jame nėra tokios opcijos. Jis veikia kaip darni visuma. Išmesk iš jo teisingumą, ir artimo meilė praras savo reikšmę. Išmesk teisiančio Kristaus paveikslą su botagu šventykloje, ir Kristus, apsuptas mažutėlių, teliks sentimentalia beprasmybe. Kristus mirė už nusidėjėlius tam, kad jie atgailautų, o ne tam, kad jie didžiuotųsi savo nuodėme.

Ne visus moralinius klausimus privalo reguliuoti valstybė. Demokratinėje valstybėje žmogus turi teisę būti alkoholiku, iki tol, kai tai tampa vieša problema, pavyzdžiui – apdergiant kaimyno duris. Netvarkingi lytiniai santykiai taip pat yra privati problema, kol tai nėra propaguojama kitiems kaip norma.

Iškreiptų santykių vertinimas nėra valstybės funkcija, kol jie apsiriboja privačia erdve. Bet, suteikiant teisę privatiems asmenims gyventi pagal savo pasirinkimą, demokratija reikalauja ir atsakomosios teisės privatiems asmenims ar jų grupėms, pavyzdžiui – religinėms bendrijoms, tuos santykius vertinti. Jei vieniems tenka tik teisės, o kitiems – jų ribojimai, tai jau nėra demokratinė santvarka.

Mano teisė rūkyti baigiasi ties kito žmogaus nosimi. Ir tas žmogus turi teisę mane vadinti smirdžiumi. Taip yra ir tada, kai lytiniai deviantai kaišioja savo orientaciją po nosimi kitiems žmonėms, ypač – vaikams. Pagaliau, kiekvienas žmogus turi teisę savo šunį vadinti šeimos nariu, bet būtų keista, jei tokią šeimą registruotų valstybė, įpareigodama kitus žmones pripažinti tokią šeimos formą.

Jei šiandien bus nuteista už žodį „pederastas“, bus logiška rytoj nuteisti už žodį „homofobas“. Juk ir jis gali ką nors įžeisti. O po to sąraše gali atsidurti bet koks pejoratyvas: „nacis“, „fašistas“, „vatnikas“. Dar po to – „davatka“, „fanatikas“, „runkelis“, „girtuoklis“, „tinginys“, „beraštis“. Sąrašas taptų begalinis.

Ar tikrai norime gyventi valstybėje, kuri draustų bet kokius vertinimus? O gal yra lygūs ir lygesni?

3 komentarai

  1. Tai ką jūs ivardijotė labai atitinka tai ką garsus XIX amžiaus rusų filosofas Konstantinas Leontjevas pavadino ,, rožinė krikščionybė” adogmatiška ir nuo Kristaus mokymo nutolusią religija kuri kalba apie Dievo gailestingumą pamiršdama jo teisingumą. Jos dvasinis tėvas buvo Martinas Liuteris, kuris išdrįso atsieti tikėjimą nuo darbų, malonę nuo paklusnumo, o vidinę sąžinę – nuo objektyvios tvarkos, kurią per amžius skelbė Bažnyčia. Ir kuris paklojo pamatus laisvai Biblijos interpretacijai

    Šią deformaciją instituciškai įtvirtino Vatikano II Susirinkimas, atvėręs duris interpretacijų pliuralizmui, „pastoraliniam lankstumui“, „naujajam požiūriui į žmogų“. Būtent tuomet, perkeisdama savo kalbą, Bažnyčia pamažu nustojo kalbėti apie nuodėmę kaip apie pražūtį. Evangelija tapo „pozityviu pasiūlymu“, o ne skubiu kvietimu atsiversti, kad būtų išgelbėta siela nuo amžinos kančios.

    Kai Bažnyčia nustojo mokyti, kad sodomija – tai baisi nuodėmė, verta ne tik amžinosios pražūties, bet ir Dievo rūstybės (plg. Rom 1,26–32), kai skyrybos pradėtos toleruoti, kai abortas tapo „sudėtingu klausimu bei pradėta pamokslauti, kad pragaro, atseit, beveik nėra. Tarsi žmogaus veiksmai neturėtų amžinų pasekmių.

  2. Apie Liuterį čia be reikalo. Jo revoliucija buvo nukreipta prieš to meto RKB ydas. Nuvažiavo žmogus į Romą ir ką pamatė? Paleistuvystes, stabmeldystes, korupciją. Ir žodis „puritonas”, dabar tapęs bendriniu ir reiškiantis griežtos moralės žmogų, kilo iš protestantų. Šiandieninis dalies protestantų liberalumas – atskiras klausimas. Lietuvoje ir šiandien daugiau liberalų tarp katalikų nei tarp protestantų. Žiūrėkite objektyviau, be lefebristinių prietarų.

Komentuoti: Atodangos Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *